Čia nėra prasmės dar kartą pasakoti visą Drąsiaus Kedžio ir jo sesers — teisėjos, politikės, o vėliau įtariamosios — Neringos Venckienės istoriją. Visa Lietuva ją puikiai žino ir prisimena. Šiuo atveju būtina tik užfiksuoti faktą, kad ši byla sukėlė šalyje daug aistrų ir paliko daug neatsakytų klausimų (pavyzdžiui, dėl Kedžio mirties aplinkybių).
Baigėsi viskas tuo, kad tėvo-keršytojo dukrytė buvo grąžinta motinai, kurią jis kaltino sąvadavimu (ir neaišku, kur mergaitė dabar), o buvusi mažosios Deimantės globėja Venckienė išvyko į JAV, nes Seimas panaikino jos teisinę neliečiamybę ir surengė jai apkaltą. Tačiau Lietuvos teisėsaugai pavyko pasiekti, kad Amerika maištautoją suimtų ir grąžintų į Tėvynę, nors ji prašė Jungtinėse Valstijose politinio prieglobsčio, argumentuodama tai politiniu persekiojimu Lietuvoje.
Kas dabar? Situacija turi du aspektus — teisinį ir politinį.
Akivaizdu, kad Kedžio byloje krūva baltų dėmių, nes ją buvo stengiamasi užbaigti kuo greičiau, ir visuomenė nori atsakymų. Pavyzdžiui, 2018 metais Laisvės premijos laureatė Nijolė Sadūnaitė Seime pareiškė (visa jos emocinga kalba žemiau):
"Taip, valstybės vardu įvykdyta Deimantės, kaip liudininkės prieš prievartautojus, pašalinimo operacija, pavadinta vaiko grąžinimu motinai. Tokiu būdu, neišsprendus baudžiamosios bylos, prievartos auka buvo atiduota asmenims, prieš kuriuos ji liudijo. (...) Kas atsitiko Deimantei, iki šiol nežinome. (...) Tada, kada mes demonstracijose prašome tiesos ir klausiame, kur Deimantė?"
Buvęs Venckienės bendražygis Povilas Gylys jos grąžinimo į Lietuvą kontekste pabrėžė: "Šita istorija parodys, kiek pažengęs teisingumas šitoje šalyje, Lietuvoje. Iki šiol mūsų teisėsauga, politikai, pilietinė visuomenė šitą egzaminą laikė patenkinamam pažymiui".
Problema ta, kad amerikiečiai pasielgė labai gudriai. Viena vertus, išdavė Venckienę. Kita vertus, leido teisti ją iš esmės tik už teismo nuosprendžio nevykdymą, kas reiškia, jog papildomos aplinkybės proceso metu neturėtų būti analizuojamos. Kartu susidaro įspūdis, kad prokuratūra nori pabaigti viską kuo greičiau, kad nebūtų nereikalingų aistrų. Atitinkamai, buvusi teisėja greitai gali atsidurti laisvėje.
O ten artėja Seimo rinkimai. Šiame fone politikai, rodos, turėtų svarstyti, kaip pasinaudoti ant galvos nukritusia istorija, o jie tyli. Pavyzdžiui, liberalų lyderis Eugenijus Gentvilas aiškina, kad reikia elgtis atsakingai ir neeskaluoti situacijos, o "valstiečių" lyderis Ramūnas Karbauskis pareiškė: "Kuo mažiau politikai kišis į tą procesą, tuo geriau bus pačiam procesui. Tai ne mūsų reikalas, tai — teisėsaugos reikalas".
Tokiu būdu, viena vertus, didesnio politinio suinteresuotumo Venckienės likimu nesimato. Kita vertus, Karbauskis pridėjo: "Aš tikiuosi, kad to proceso metu visuomenė gaus atsakymus į visus klausimus, į kuriuos per tą ilgą laiką nėra atsakymo". O kalbėdamas apie kaltinamosios politinę ateitį, pažymėjo: "Žmonės patys renkasi savo politinius favoritus, nelabai sieju to grįžimo su kokia nors politine ateitimi vieno ar kito asmens. Bet kokiu atveju žmonės sprendžia, žmonių teisė rinktis, mes gyvename demokratiškoje visuomenėje".
Kitaip sakant, išeina įdomi situacija. Teisiniai bylos rėmai kaip ir nenumato platesnio tyrimo, bet Karbauskis tikisi atsakymų. Galbūt, galvoja apie tai, jog rezonansinė tiesos paieška galėtų tapti vienu iš rinkiminės kampanijos pagrindų. O Venckienė — jos veidu, kurį rinkėjai nuspręs paremti dar kartą (net nepaisant to, kad kol kas ji negali balotiruotis į Seimą dėl apkaltos). Kaip sakoma, štai ir susitiko dvi vienatvės, kurias vienija kova su sistema.
Tik ar reikia dar kartą visų tų nuotykių su neaiškia perspektyva pražilusiai moteriai, kuri išgyveno sunkius laikus ir, galbūt, nori tiesiog gyventi...
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
