VILNIUS, lapkričio 14 — Sputnik. FSB Pskovo srities direktoratas pirmą kartą išleido išslaptintą baudžiamosios bylos medžiagą apie Estijos baudžiauninkus, kurie Antrojo pasaulinio karo metais veikė netoli Pskovo. Šimtame RIA Novosti pateiktų puslapių — liudijimai tų, kurie matė daugybę mirties bausmių ir kankinimų stovykloje, kur buvo vežami karo belaisviai ir civiliai — rusai, žydai ir romai. Taip pat yra pačių žudikų parodymų, prisimenančių įvykdytus žiaurumus. Byloje aprašyti įvykiai apima 1941–1944 metus.
Pagal nacių vadovybės planus dalį regiono po Antrojo pasaulinio karo buvo planuojama perleisti Estijai, o Estijos budeliai aktyviai veikė okupuotame Pskovo regione. Tai atsitiko karo belaisvių stovykloje Moglino kaime, 11–12 kilometrų nuo Pskovo.
Baudžiamojoje šešių tomų byloje numeriu С-17412 pateikiami trijų bausmių vykdytojų parodymai. Dar vienas liudytojas, buvęs lagerio sargybinis, išsamiai nupasakoja žudynes — masines egzekucijas, demonstracines egzekucijas ir kankinimus. Įvardyti ir estų budelių vardai. Trys iš jų, kaip pažymėta, buvo sušaudyti, vienas žuvo dar lageryje, tačiau mažiausiai penki išvengė bausmės.
Alkis, šaltis ir teroras
1945 metų kovo 29 dienos akte pateikiami komisijos duomenys tiriant karo metu Pskovo srityje padarytus nusikaltimus. Rašoma, kad karo belaisvių stovykla buvo įsikūrusi Moglino kaime, 11–12 kilometrų nuo Pskovo. Ji buvo įrengta netrukus po miesto ir rajono okupacijos buvusio pasienio tarnybos teritorijoje. Joje buvo tiek kariškių, tiek taikių civilių. Kad žmogus pakliūtų į stovyklą, pakakdavo prijausti sovietinei valdžiai, būti žydu ar romu.
Bylos medžiagoje taip pat pasakojama apie stovyklos struktūrą. Karo kalinių gyvenimo sąlygos buvo itin prastos. Jie buvo laikomi buvusiose arklidėse, nepritaikytose gyventi, ypač žiemą. Pirmieji beveik 300 karo belaisvių buvo atvežti 1941 metų lapkričio mėnesį. "1941–1942 metų žiemą iš 280 žmonių Moglino stovykloje išgyveno apie 20", — rašoma išslaptintuose dokumentuose.
Žydai ir romai buvo laikomi pirtyje. Tuos, kuriuos pripažino "sovietų" grupe (rusai, ukrainiečiai) buvo apgyvendinti sandėliuke. Visus pastatus juosė spygliuotos vielos siena.
Į stovyklą civiliai, kitaip nei pirmoji karo belaisvių partija, buvo atvežti mažomis grupėmis. "Nuo pirmųjų lagerio gyvavimo dienų buvo nustatytas režimas, kuris buvo skirtas badu ir šalčiu numarinti jo gyventojus. Be to, prie kankinimų ir patyčių prisidėjo ir sunkus darbas", — rašoma baudžiamosios bylos medžiagoje.
Kaliniai per dieną gaudavo 200 gramų duonos su pjuvenomis litrą balandos — skysto srėbalo iš vandens ir sorų.
1945 metų akte taip pat pateikti kaimyninių kaimų gyventojų, tapusių žudynių ir patyčių liudininkais, parodymai. Viena moteris pamatė, kaip kaliniai buvo mušami botagais ir guminėmis lazdomis. Kaip jai pasakyta, jie "prasikalto" tuo, kad norėjo iškeisti išduotą muilą į duoną. Kitas liudininkas sako, kad visos stovyklos buvo pasmerktos nuolatiniam badui, šalčiui ir terorui. Belikdavo tik laukti, kas pirmas užmuš.
Žudynės ir egzekucijos
Dokumentai leidžia suprasti, kodėl tiek mažai kalinių bandė pabėgti. Anot liudininkų, stovyklos vadovybė sukūrė taisyklę: pabėga vienas — viešai sušaudomi trys, o kai sargybiniai buvo blogos nuotaikos, tai ir daugiau. Vienas iš liudininkų papasakojo, kad 1943 metų birželio mėnesį, po dviejų karo belaisvių pabėgimo, lageryje buvo sušaudyti septyni žmonės.
Kiekvieną dieną daugiau nei tuzinas karo belaisvių kasdavo duobes prie tvoros. Kasdavo tiems, kurie mirė nuo bado ar šalčio, tiems, kurie buvo sušaudyti. Tikėtina, kad ir sau.
Liudytojų parodymus patvirtino dešimties atvirų laidojimo vietų teismo medicinos tyrimas. 40-50 centimetrų gylyje buvo aptikti atsitiktinai sumėtyti lavonai. Ekspertizė parodė, kad užmušdavo smūgiais į galvą ir šūviais iš šaunamųjų ginklų. Aukų skaičius siekė apie 250 žmonių.
Estijos budeliai negailėjo ir taikių civilių. Vienas iš liudininkų papasakojo, kad 1942 metų pavasarį krūmuose netoli stovyklos buvo nušautas 31 žmogus — žydai ir romai, daugiausia moterys, senyvi žmonės ir vaikai. Akte nenurodytos šių veiksmų priežastys. Kitas liudininkas pasakojo apie dar 30 kalinių sušaudymą.
1942 metais vienai iš lagerio romių gimė vaikas. Stovyklos vadovo, vokiečių karininko Šneiderio, įsakymu ji su kūdikiu buvo atvesta prie vieno iš griovių, kur buvo numesti žuvusiųjų kūnai. Motinos akivaizdoje kūdikis buvo nušautas, o ją išsiuntė dirbti darbus.
Iš viso, remiantis dokumentais, specialistams pavyko rasti dešimt krūmais užmaskuotų laidojimo vietų. "Jose rasta vyrų, moterų ir vaikų kūnai. Žuvusiųjų amžius — nuo dviejų-trijų mėnesių iki 60 metų", — rašoma bylos medžiagoje.
Iš trijų duobių buvo ekshumuoti 95 kūnai. "Likusiuose kapuose buvo suskaičiuota 112 lavonų. Iš jų 14 vyrų, 57 moterų ir 41 vaiko lavonai", — nurodoma bylos aktuose.
Suaugusiesiems dažniausiai buvo šaudoma į galvą. "Daugumos vaikų lavonuose buvo aptikti kaukolės kaulų lūžiai nuo smūgio į sunkius, kietus daiktus", — rašoma dokumentuose.
Pasak ekspertų, dauguma žuvusiųjų — žydai ir čigonai.
Svarbiausias liudytojas
Baudžiamojoje byloje pateikiamos pagrindinio liudytojo apklausos ištraukos. Tai buvęs sargas Moglino stovykloje. Ten jis pateko 1942 metų rugsėjo pradžioje ir buvo iki 1944 metų vasario mėnesio. Pasak jo, lagerio vadovybę sudarė sargybos viršininkas, seržantas Luukas (vardo neprisiminė), komendantas Maetam Willy (Estijos armijos jaunesnysis leitenantas). Viršininku buvo vokiečių kaizeris (vardas dokumentuose taip pat nerašomas). Tuo metu jis buvo maždaug 30 metų, vidutinio ūgio, lieknas. Iš pradžių jis gyveno Pskove, o 1943 metų žiemą persikėlė į Moglinsko lagerį.
Liudytojas nurodo, kad romai ir žydai buvo sušaudomi dėl tautybės, likusieji — dažniausiai dėl pabėgimų. Jis kruopščiai išvardija egzekucijų atvejus. Anot buvusio apsaugos darbuotojo, stovykloje buvo vykdomos demonstracinės egzekucijos. Beveik visi kaliniai buvo atvedami stebėti, kaip žudomi jų bendražygiai. Į žudynes iš Pskovo atvykdavo pasižiūrėti ir vokiečių vadovybė.
1942 metų rudenį iš lagerio buvo išvežta apie 170 romų — senyvų žmonių, moterų ir vaikų. Visi buvo sušaudyti netoli Pskovo.
1943 metų pavasaris. Apie 70 žydų — pagyvenusių žmonių, moterų, vaikų — buvo pasodinti į keturis automobilius. Visi buvo sušaudyti netoli Pskovo.
1943 metų pavasaris. Apsaugos vadas Luukas nušovė romę su naujagimiu. Galimai liudytojas patvirtina informaciją, kuri buvo nurodyta 1945 metų akte. Tačiau nurodo, kad moteris nebuvo palikta gyva. Pirmiausia Luukas šovė jai į galvą, paskui nužudė vaiką. Jis privertė kitą romą palaidoti kūnus.
1943 metų vasara. Iš lagerio pabėgo du: karo belaisvis ir civilis. Baudėjai nužudė penkis žmones. Romą, žydą, du rusus ir karo belaisvį atvedė prie griovio, paguldė veidu į žemę. Kaizeris ir Luukas pakėlė po kalinį ir privedė prie duobės. Iššovė. Budeliai grįžo kitų aukų. Vienas iš kalinių bandė pabėgti, tačiau sugebėjo nubėgti tik kokius 30 metrų. Jį nušovė.
1943 metų vasara. 18 romų mirties bausmė. Moterys, pagyvenę žmonės, vaikai. Pakeliui į egzekuciją žmonės verkė, prisimena liudytojas. "Ypač stiprus verksmas buvo girdimas, kai jie įžengė į krūmyną... Iškart pasigirdo vienas šūvis", — prisimena jis. Juos sušaudė Kaizeris ir Luukas.
1943 metų vasara. Dar viena romų grupė buvo sušaudyta. Šį kartą 23 žmonės.
1943 metų vasara. Iš lagerio buvo išvesta apie 70 žydų. Liudytojo teigimu, juos sušaudė vokiečiai.
1944 metų žiema. Sargybiniai už pabėgimą sušaudė apie 15 žmonių. Juos sustatė veidu į budelius. Šūvis. Kūnas nukrito ant žemės. Kontrolinis šūvis iš arti. Ir taip su visais.
1944 metų žiema. Nužudyti du paaugliai. Jie bandė pabėgti. Vienas žuvo tuo metu, kai jį vijosi, antrasis buvo grąžintas į stovyklą ir nušautas.
Kaltinamųjų parodymai
Egzekucijose taip pat dalyvavo sargybiniai Arnoldas Veedleris, Erichas Lepmetsas ir Eduardas Tornas. Visi jie turėjo aukštą šaulių rangą. Kortelėse, kurios buvo saugomos okupacinio laikotarpio Estijos saugumo policijos byloje, jie save vadino tikinčiaisiais — liuteronais.
Jų parodymai 1967 metais. Jie pasakoja, kaip buvo įrengta stovykla, kur gyveno vadovybė ir sargybiniai, kur buvo laikomi karo belaisviai. Dokumentuose taip pat aprašyta, kaip ir kur buvo įvykdytos mirties bausmės. Tiesa, nė vienas iš kaltinamųjų negalėjo prisiminti tikslių laidojimo vietų dėl "daugelio prabėgusių metų".
Kiekvienas prisipažįsta, kad dalyvavo žudynėse. Įvardija ginklą, iš kurio šaudė. Tačiau tuo metu niekas neįvardija mirusiųjų skaičiaus.
Kaltinamieji iš esmės pakartojo liudytojo žodžius, pridėdami asmeninius prisiminimus. Pavyzdžiui, Lepmetsas teigė, kad dalyvavo tik dviejose egzekucijose. Veedleris atpažino vieną iš mirties bausmės įvykdymo vietų, o Tornas papasakojo, kaip jis kartu su Luuku išvedė penkis kalinius ir juos saugojo, kol sargybos vadovas juos sušaudė.
Įvykdytas nuosprendis
Išpažintys neišgelbėjo trijų mirties bausmės vykdytojų nuo bausmės. Veedleriui, Lepmetsui ir Tornui buvo įvykdytos mirties bausmės 1968 metų vasario 26 dieną.
Tačiau keliems budeliams pavyko išvengti bausmės. Vienas žiauriausių — Luukas — mirė pokario metais. Teismo procesas jo nemini dokumentuose.
Tačiau bausmės vykdytojai, kurių pavardės Sepp, Kollina, Pochl, Pless, Lullo, Efimovas, kurie taip pat minimi byloje, bausmės, tikriausiai išvengė, nes jų buvimo vieta nebuvo nustatyta. Byla prieš juos po karo buvo perkelta į atskirą procesą. Išslaptintoje dokumentacijoje nėra konkrečių duomenų apie šiuos žmones. Minimas buvo tik Efimovas. Pažymima, kad tai buvo maždaug 20 metų vaikinas, aukštas, be to, nors turėjo rusišką pavardę, visiškai nekalbėjo rusiškai.
Šimtas puslapių iš baudžiamosios bylos. Šimtai mirusių ir kankintų žmonių. Bausmės vykdytojų pavardės yra beveik kiekviename puslapyje. Kaizeris, Toompere, Blekman, Saabas, Kaits, Kurg, Ochvrilla, Vainlo, Alla... Tačiau įvykdyti tik trys teismo nuosprendžiai.
