Prieš savaitę šalies Seimas patvirtino Baudžiamojo kodekso pataisas, apibrėžiančias asmenų, nuteistų už šnipinėjimą, mainų su kitomis šalimis tvarką. Tačiau žodis "šnipinėjimas" dokumentuose nenaudojamas, atsiranda frazė "asmenys, veikiantys Lietuvos valstybės saugumo labui", rašo Irina Alksnis RIA Novosti straipsnyje.
Apie tai, kad Vilnius ruošiasi tokiems mainams, Lietuvos žiniasklaida rašė prieš mėnesį. Nuo 2016 metų Rusijoje buvo kalinami du Lietuvos piliečiai — Eugenijus Mataitis ir Aristidas Tamošaitis, nuteisti pagal atitinkamus straipsnius. Anot žurnalistų, derybos su Maskva truko mažiausiai metus, o galutinį sprendimą spalio mėnesį priėmė Lietuvos valstybės gynybos taryba.
Lietuva atvirai neskubėjo gelbėti savo agentų.
Pastaraisiais metais šnipinėjimo skandalai ir piliečių mainai tarp Baltijos šalių ir Rusijos vyko taip dažnai, kad jie tapo įprasto politikos ir žiniasklaidos "kraštovaizdžio" dalimi. Čia, be abejo, lyderė yra Estija, kur procesas vyksta labai greitai ir sprendimai priimami akimirksniu.
2015 metų spalį Maskva Estijai perdavė Estijos specialiųjų tarnybų narį Estoną Kohverį mainais už buvusį vyresnįjį Estijos vidaus reikalų ministerijos saugumo policijos pareigūną Aleksejų Dresseną. Dalis šios istorijos buvo Vakarų kaltinimai, kad Rusijos specialiosios tarnybos tariamai pagrobė Kohverį iš Estijos, nes tai buvo vienintelis būdas užtikrinti Dresseno, kuris maždaug dvidešimt metų buvo pačiu vertingiausiu agentu, išlaisvinimą.
2018 metų vasarį įvyko dar vieneri mainai — Raivo Susi į Artiomo Zinčenkos. Beje, Estijos žiniasklaida sugebėjo tai nufilmuoti, ir iš išorės viskas atrodė išties labai graudžiai.
Rimta šiuolaikinės žvalgybos problema yra ta, kad dėl žiniasklaidos technologijų tobulėjimo ir dėl politinių priežasčių tradiciškai šešėlyje esanti sfera buvo ištraukta į viešumą.
Vakarams "rusų šnipų" paieška yra svarbus antirusiškos kampanijos elementas. Čia priešakyje stovi Baltijos šalys, šnipų manija ten įgijo ypatingą mastą. Tačiau sunku jas kaltinti, nes kai JAV, Didžioji Britanija ir net Šveicarija šiuo klausimu imasi tam tikrų isteriškų veiksmų, tai koks gali būti jaunesniųjų partnerių elgesys.
Kartais tai sukelia juokingus įvykius. Pavyzdžiui, 2015 metų birželį Latvijoje buvo sulaikyti du rusai, kurie per tarptautines pratybas "Saber Strike 2015" perlipo per karinės bazės tvorą. Jiems buvo beatodairiškai grasinama baudžiamaisiais straipsniais dėl šnipinėjimo ir bandymo atlikti teroristinius veiksmus — grėsė net įkalinimas iki gyvos galvos. Laimei, viskas gerai pasibaigė , nes paaiškėjo, kad tai buvo tik chuliganizmas.
Atrodo, kad Vakarai bando politika ir žiniasklaida užgožti tai, kad žvalgyba yra normalu. Visi užsiima šnipinėjimu — visur, kur tik galima pasiekti. Pavyzdžiui, amerikiečiai atidžiai stebėjo savo artimiausius NATO partnerius ir klausėsi Merkel telefono pokalbių, dar prieš visus transatlantinius nesutarimus. Žinoma, galima atskleisti jų amoralumą, tačiau net ir sveiko proto lygmenyje samprotavimai, kuriais vadovavosi JAV specialiosios tarnybos, yra suprantami.
Savo ruožtu Baltijos valstybės iš tiesų užima ypatingą vietą Rusijos ir Vakarų "šnipinėjimo žaidimuose". Ilga bendra istorija, artimi žmonių kontaktai priešingose sienos pusėse (šeima, draugystė, verslas), artimas mentalitetas ir daugelis laisvai kalbančių rusų kalba žmonių suteikia jiems daug platesnes galimybes šnipinėti. Bet tas pats daro juos pažeidžiamesnius prieš Rusijos žvalgybą (principas nesikeičia: mes turime žvalgybininkus, jie turi šnipus!).
Baltijos šalys istoriškai veikė kaip "buferinė zona" tarp Rusijos ir Europos, todėl jos tapo teritorija, kurioje suinteresuotų šalių žvalgybos tarnybos visada aktyviai dirbo (taip pat sovietmečiu). Pasipiktinimui čia tiesiog nėra jokios priežasties. Latvijos, Lietuvos ir Estijos slaptosios tarnybos gali didžiuotis savo dabartine veikla ir aktualumu.
Žvalgybos ir kontržvalgybos tarnybos buvo, yra ir bus visada. Ten dirba profesionalai. Gaudo svetimus šnipus, pritaiko savo. Su kolegomis elgiamasi ramiai, net su pagarba.
Kyla įtarimas, kad Baltijos šalių specialiosioms tarnyboms būtų daug lengviau, jei jų politikai nebūtų tokie tvirti savo antirusiškų priepuolių demonstravime, įskaitant šnipinėjimo aistras, ir būtų labiau susirūpinę dėl savo agentų laisvės.
Tačiau vargu, kad verta tikėtis, jog jos seks Maskvos, kuri griežtai laikosi tradicinių žvalgybos ir kontržvalgybos principų, pavyzdžiu siekimo.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
