Tęsiasi paminklų, skirtų Čekijos Respublikos sovietiniams išvaduotojams, išniekinimo ir griovimo kampanija. Kaip dažniausiai būna šalyse, nusprendusiose kovoti su Pergalės atminimu, sunaikinant paminklus nugalėtojų garbei, neišvengiamai prasidės nacių ir jų kolaborantų reabilitacija. Kito kelio nėra. Taigi, Prahoje, kur ne taip seniai buvo nutarta išmontuoti paminklą maršalui Konevui, pasiūlyta pastatyti paminklą Rusijos kolaborantų lyderiui generolui Vlasovui.
Skandalingąją iniciatyvą išreiškė labiausiai į Vakarus nutolusio Prahos rajono vadovas Pavelas Novotny. Be to, jis tai padarė renginyje, skirtame vadinamojo Rusijos tautų išvadavimo komiteto Prahos manifesto 75-osioms metinėms — struktūrai, kurią sukūrė generolas Vlasovas.
Novotny pažadėjo, kad kitais metais (matyt, Prahos išvadavimo 75-ųjų metinių proga) jis pastatys pirmąjį paminklą Čekijos Respublikoje savo regiono vlasoviečiams, nes laikė juos tikraisiais Čekijos sostinės išvaduotojais nuo nacių. Jis viską paaiškino labai paprastai: "Komunistai apsidirbs". Jis įžeidė maršalą Konevą, kurio kariuomenė iš tikrųjų išgelbėjo Prahą nuo sunaikinimo 1945 metų gegužės mėnesį, ir pritarė idėjai nugriauti jo paminklą.
Šio Prahos priemiesčio vadovas yra gana gerai žinomas asmuo Čekijoje. Be to, jis čia liūdnai pagarsėjęs. Iki praėjusių metų jis dirbo bulvariniuose leidiniuose, dalyvavo skandalingose pokalbių laidose, pozavo televizijai su penio pavidalo akiniais. Vėliau jis prisijungė prie vienos iš pagrindinių liberalių organizacijų (Demokratinės piliečių partijos) politinės jėgos ir laimėjo rajono vadovo rinkimus. Būtų galima rimtai neaptarinėti šokiruojančio pramoginių laidų vedėjo ir pradedančiojo politiko idėjos, jei už viso to nestovėtų svarbesnės figūros. Pats Novotny prisipažįsta, kad šiam skandalingam žingsniui jį paskatino jo partijos kolega Pavelas Žačekas, Totalitarinių režimų tyrimo instituto įkūrėjas, dabar Parlamento narys, kur jis yra vienas iš Gynybos komiteto vadovų.
Anot paties Novotny, buvęs Europos Parlamento deputatas Jaromiras Štetina, vienas pagrindinių Rusijos politikos kritikų Čekijoje, stalinizmo ir nacizmo aukų atminimo dienos įsteigimo iniciatorius, karštai palaikė šią iniciatyvą. Jis padarė prielaidą, kas nutiks komunistams pastačius paminklą Vlasovui (nors Štetina yra tiesioginis Čekoslovakijos komunistų partijos įkūrėjų palikuonis).
Ir pats įvykis, kuriame buvo švenčiamos abejotinos vlasoviečių dokumento Prahoje metinės, verčia pagalvoti apie tai, jog tai nėra tik šokiruojančio seniūno išdaiga. Pabaigoje šią "konferenciją" surengusi organizacija atvirai pareiškė, kad jos pagrindiniai partneriai yra Čekijos kultūros ministerija ir Prahos miesto rotušė. Ir anksčiau ne kartą išsakytas mintis pagerbti Vlasovo atminimą palaikė ir kai kurie valdininkai. Beje, reikšminga tai, kad minėta "konferencija" baigėsi "kelione po ROA karių, tai yra, tų pačių vlasoviečių, kovos ir laidojimo memorialines vietas".
Pseudoistorinė pasaka, kad Rusijos kolaborantai tariamai išlaisvino Prahą iš nacių prieš ateinant Raudonajai armijai, buvo seniai žinoma ir istorikų ne kartą paneigta. Ją sukūrė patys karą išgyvenę vlasoviečiai; Aleksandras Solženicinas tai glaustai aprašė romane "Gulago archipelagas". Remiantis šiuo mitu, per Prahos sukilimą, kuris prasidėjo 1945 metų gegužės 5 dieną, Vlasovo ROA padalinys, kuriam vadovavo pulkininkas Sergejus Buniačenka, netikėtai smogė vokiečiams ir tariamai padėjo sukilėliams išvaryti užpuolikus iš Prahos, o paskui sugebėjo prasimušti toliau į vakarus pas amerikiečius, kurie iki to laiko buvo Plzeno srityje. O sovietų kareiviai pateko į laisvą, išlaisvintą Prahą.
Galima paminėti daugybę dokumentų ir įrodymų, įrodančių šio mito nepagrįstumą. Bet norint suvokti jo nesuderinamumą su realybe, pakanka tiesiog palyginti du neginčijamus faktus. Patys vlasoviečiai prisipažįsta, kad paliko Prahą iki gegužės 7 dienos vakaro. O gegužės 9 dienos rytą sovietų tankistai kovojo su naciais sunkiausiuose mūšiuose Čekijos sostinės gatvėse, ypač dėl tiltų, kuriuos vokiečiai bandė sunaikinti prieš atsitraukdami. Būtent mūšyje dėl tilto per Vltavą žuvo leitenantas Ivanas Gončarenka, kurio tankas pirmasis įsiveržė į miestą ir sunaikino vieną savaeigių artilerijos įrenginių, šaudžiusių į rusų kariuomenę. Kyla klausimas: su kuo jie kovojo, jei vlasoviečiai tariamai jau buvo išlaisvinę miestą nuo nacių?
Ilgą laiką paminklas tikriems išvaduotojams — tankas IS-2 — priminė sovietų tankisto žygdarbį. Dabar jis taip pat nukeltas nuo pjedestalo, paniekinamai perdažytas rožine spalva ir naudojamas įvairioms burleskos ir performanso rūšims.
Tų įvykių liudininkas, garsus rašytojas ir karo komisaras Borisas Polevojus, atskridęs į Prahą 1945 metų gegužės 9-osios ryte, prisiminė: "Kovos centre, gamyklose ir ant tiltų. Ypač šalia tiltų. Pilna Vokietijos artilerijos. Kiemuose vien tankai." Primename, kad vlasoviečių jau ir pėdos ataušo. O kovos dėl miesto buvo labai sunkios. Kokių dar įrodymų čia reikia?
Rusijos kaloborantų Prahos "išvadavimo" istorija paaiškinama gana paprastai. Likę gyvi ROA kovotojai, supratę, kad neverta laukti Raudonosios armijos malonės, nešė kudašių į vakarus, kur tikėjosi pasiduoti amerikiečiams. Patekę į Čekijos sostinę, jie gavo vokiečių vadovybės nurodymą, kad turėtų būti perduoti armijos grupei "Centras". Suprasdami, kad tai yra tolygu mirčiai, vlasoviečiai atsisakė paklusti įsakymui ir prasidėjo susirėmimai su vokiečiais.
Be to, kolaborantai tikėjosi, kad amerikiečiai atvyks į Prahą anksčiau nei "raudonieji" ir manė, kad kova su Vermachto dalimis yra lengvinanti aplinkybė. Tačiau iki gegužės 7 dienos supratę, kad JAV daliniai neketina judėti toliau į rytus, ROA kovotojai iškart pamiršo nesutarimus su vokiečiais ir puolė bėgti toliau. Tai nepadėjo. Vienus užklupo Raudonoji armija, kitus perleido amerikiečiai. Štai ir visa Prahos "išvadavimo", apie kurią dabar fantazuoja vidaus liberalai ir Vakarų politikai, istorija.
Akivaizdu, kad bandymas garbinti vlasoviečius daromas sąmoningai, siekiant sumenkinti sovietų kareivio žygdarbį. Štai kodėl jie surengė "konferenciją" Prahos manifesto metinėms paminėti. Šį dokumentą ROA vadovai priėmė 1944 metais, ir jis yra susijęs su pavaldumu Himleriui, su kuriuo buvo sutarta dėl teksto, kuris iš esmės buvo atsidavimo Hitleriui priesaika. Dabar jis pateikiamas beveik kaip demokratinių pertvarkų Rusijoje programos dokumentas.
Prieit iki to, kad net Čekijos Respublikos prezidento atstovas Džiris Ovčačekas (Džiří Ovčáček) priminė Pavelui Novotny, kad šis manifestas išreiškia ketinimą kartu su nacistine Vokietija kovoti su "plutokratais" iš JAV ir Britanijos. Prahos priemiesčio vadovas patvirtino, kad jam apie tai žinoma, tačiau jis vis tiek pastatys paminklą Vlasovo žmonėms, o "ginčus dėl istorinės tiesos" paliks kitiems.
Na, taip, bet maršalas Konevas ir leitenantas Gončarenka, be jokios abejonės, neverti paminklų.
Toks yra elgesio modelis: bet kokius bandymus sumenkinti, įžeisti ir išbraukti Europos sovietų išvaduotojų atminimą neišvengiamai lydi nacių kolaborantų reabilitacija. Baltijos šalys ir Ukraina tai jau yra patyrusios. Atėjo Čekijos eilė. Galima tik tikėtis, kad kažkada šis procesas sustos ir pasisuks priešinga kryptimi.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
