Estijos parlamento pirmininkas, kuris taip pat yra šalies konservatyvios liaudies partijos EKRE vadovo pavaduotojas Hennas Põlluaasas pareiškė, kad Maskva turėtų grąžinti Talinui "aneksuotas teritorijas", kurias kadaise Estijai suteikė bolševikai pagal Tartu taikos sutartį. Kai tokios naujienos pasirodo informacinėje erdvėje, norisi pakėlus akis ir rankas į dangų paklausti: "Viešpatie, kiek dar laiko!?". Labai sunku patikėti, kad ponas Põlluaasas nežino klausimo istorijos ir, būdamas blaivaus proto ir aiškios atminties, nesupranta visiško tokių teiginių absurdiškumo ir beprasmiškumo, rašo Sputnik radijo autorius Vladimiras Barsegianas.
Apie blaivų protą aš priminiau ne veltui, nes visai įmanoma įsivaizduoti nedidelį šventinį stalą, kurio metu truputį išgėrę Estijos Respublikos piliečiai samprotauja apie tai, kad būtų gerai, jei dalis Rusijos Pskovo ir Leningrado sričių patektų į Estijos sudėtį. Galima net, skrajojant padebesiais, rengti karinės intervencijos į kaimynines teritorijas planus, pasislėpus už NATO sąjungininkų nugaros. Tai reiškia, priekyje tankais važiuos drąsūs britai, danai ir amerikiečiai, o mes užpakalyje saugiu atstumu... Tai kartu ir juokinga, ir liūdna.
Greičiausiai, taip kalbėti Põlluaasą paskatino Estijos užsienio reikalų ministro Urmo Reinsalu teiginys, kad tol, kol Rusija pripažins 1920 metų Tartu taikos sutarties principus, abiejų šalių sienos sutarties ratifikavimas neįmanomas. Nuo savęs pridursiu, kad kol Reinsalu yra Užsienio reikalų ministerijos vadovas, mes tikrai nesulauksime santykių su Rusija gerinimo visomis kryptimis.
Šie du politikai, pavadinti juos valstybininkais liežuvis neapsiverčia, gana seniai apžergė seną seną rusofobijos arkliapalaikį ir juda šia abejotinos formos transporto rūšimi nuo rinkimų į rinkimus. Ir kol kas tai yra būdas be pralaimėjimų likti prie šiltos vietelės valdžioje, nes kartkartėmis primenant kaip visų nelaimių priežastį išorinį priešą, galima nekreipti dėmesio į vidines problemas.
O jų yra daugybė. Tai ir sveikatos apsauga, ir neturtingi pensininkai, ir skalūnų energetika, ir žemės ūkis, kenčiantis nuo antirusiškų sankcijų ir Rusijos reakcijos į jas. Visų problemų ir neišvardysi. Bet išspręsti jas kažkaip nelabai norisi. Tai vyksta dėl kelių aplinkybių, pirma — žemas aukščiau minėtų ponų kompetencijos lygis realiose ekonomikos problemose, antra — pavojus atsidurti tarp tų, kuriuos rinkėjai sieja su šiomis vidinėmis nelaimėmis.
Na, o su išpuoliais, nukreiptais prieš Rusiją, viskas yra visiškai saugu ir net pelninga, ką čia slėpti. Už tai ir vyriškiai iš miško vienkiemio pagirs: "Štai pažiūrėkite, kokie drąsuoliai yra mūsų Hennas ir Urmas! Jie nebijo klastingos Maskvos!" ir tada balsuos už juos kituose rinkimuose. Ir Vašingtonas bei Briuselis palankiai linktelės į jų pusę ir papliaukšės per petį. Ir būtent tokios realijos šiandien lemia Talino ir Maskvos santykius. Ir pagerėjimas kol kas nenumatomas.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
