Stebint Vakarų, Ukrainos ir Rusijos komentatorių reakciją į prezidento Zelenskio interviu amerikiečių žurnalui "Time", sunku atsikratyti absurdiškumo jausmo dėl to, kas vyksta. 2014 metais, kai Vašingtone ir Briuselyje buvo švenčiama eilinės Ukrainos "oranžinės revoliucijos" sėkmė ir Džino Šarpo technologijos pergalė prieš sveiką protą šioje šalyje, nė vienas Vakarų ekspertas negalėjo įsivaizduoti dabartinės situacijos net blogiausiame košmare.
Po penkerių metų Ukrainos prezidentas, buvęs komikas, interviu amerikiečių žurnalui metu padaro įtaką ne tik Amerikos informaciniam laukui, bet ir Amerikos rinkimų rezultatams bei JAV prezidento apkaltos procesui.
Pagalvojus apie tai, sunku galvoti apie baisesnę gėdą nei priklausomybę nuo Ukrainos prezidento žodžių supervalstybei, o JAV neabejotinai yra supervalstybė. Tiesa, buvusio pasaulio hegemono politinis gyvenimas užsikrėtė "ukrainietišku" virusu ir sunkiai susirgo. Galų gale, net "The New York Times" rašo, kad "JAV jau pradeda panašėti į Ukrainą", o "London Financial Times" ragina imtis užsienio intervencijos, kad išgelbėtų JAV nuo pilietinio karo, kuris ten galėtų kilti po prezidento rinkimų.
Tačiau grįžkime prie visiškai priešingų Zelenskio interviu interpretacijų, aptinkamų Rusijos ir Ukrainos bei Amerikos ekspertų bendruomenėje ir informaciniame lauke.
Dėl tam tikrų priežasčių daugeliui atrodo, kad Ukrainos prezidentas apkaltos byloje palaikė Trampą ir suteikė JAV prezidentui puikią politinę paslaugą, už kurią jis gali tikėtis pagalbos ir padėkos iš Baltųjų rūmų. Iš tiesų pats Trampas rodo tam tikrą pasitenkinimą tuo, ką sakė Zelenskis, bet nieko daugiau.
Savo "Twitter" tinklalapyje jis parašė: "Karštos naujienos: Ukrainos prezidentas ką tik dar kartą paskelbė, kad prezidentas Trampas nepadarė nieko blogo Ukrainos ir mūsų sąveikos ar paskatų atžvilgiu. Jei radikalūs kairieji demokratai būtų sveiko proto, o taip nėra, viskas būtų baigta!"
Breaking News: The President of Ukraine has just again announced that President Trump has done nothing wrong with respect to Ukraine and our interactions or calls. If the Radical Left Democrats were sane, which they are not, it would be case over! — Donald J. Trump (@realDonaldTrump) 2 декабря 2019 г.
Be to, Baltųjų rūmų šeimininkas suponuoja, kad apkalta neteko savo pagrindo — kaltinimo, kad bandyta priversti Zelenskį ištirti Baideno veiklą mainais už finansinę paramą Ukrainai. Kas būtų savotiškas kyšio prievartavimas.
Interpretacijos dėl "Zelenskio perėjimo į Trampo pusę" problema yra ta, kad, visų pirma, Ukrainos prezidentas nepasakė nieko naujo (ką Trampas ir pabrėžė "Twitter'yje") ir, svarbiausia, visi Baltųjų rūmų emisarai iš oficialaus Kijevo laukė visai ne tokio pobūdžio pareiškimų.
Prezidento asmeninis advokatas, mafijos specialistas ir specialusis pasiuntinys Rudis Džiulianis atvyko į Kijevą, kad Zelenskio administracija galėtų pradėti (o geriausia —
Tai, bent jau kol kas, nebuvo padaryta, nors net "CNN" nutekėjo informacija apie tai, kad oficialus Kijevas ketina kapituliuoti ir įgyvendinti šias skubias Amerikos prezidento emisarų rekomendacijas.
Daug logiškesnė šia prasme interpretacija, labiau paplitusi Amerikos informaciniame lauke ir palaikoma pagrindinio amerikiečių leidinio — "The New York Times", kur Trampas kaltinamas iškraipius Ukrainos vadovo žodžius, ir pabrėžiama tai, kad Zelenskis gana griežtai kritikavo JAV prezidento veiksmus.
"Trampas greičiausiai turėjo omenyje ir iškraipė Ukrainos prezidento Vladimiro Zelenskio komentarus, pateiktus interviu žurnalui "Time", taip pat paskelbtus kitose publikacijose ankstyvą pirmadienio rytą. Niekur interviu Zelenskis nesakė, kad jo kolega iš Amerikos "nedarė nieko blogo". Tiesą sakant, jis kritikavo Trampo komentarus dėl korupcijos Ukrainoje ir savo sprendimą sustabdyti karinę pagalbą Kijevui. Nors jis teigė, kad jie neaptarė quid pro quo (kyšio ar kyšio prievartavimo — Sputnik). Zelenskis suabejojo JAV sprendimu įšaldyti pagalbą, kas, anot jo, buvo "teisingumo klausimas", — rašoma leidinyje.
Iš tikrųjų: jei pašalinsime iš interviu frazę, kad tiriant Amerikos politikų korupcijos schemas Ukrainoje nebuvo tiesioginio "kyšio prievartavimo", tai atrodo ilgas ir gana juokingas naujos Ukrainos vadovybės pretenzijų sąrašas asmeniškai JAV prezidentui. Jei pažvelgtumėte į šį sąrašą politinės stilistikos požiūriu, tada jį tiesiogine prasme galima įrašyti į politikos mokslų vadovėlį — į skyrių "Ukrainiečių politinio diskurso stilius".
Zelenskis iš pradžių sako, kad "mes nenorime atrodyti kaip elgetos", o po to sudaro sąrašą: mums reikia karinės pagalbos, mums reikia pinigų, diplomatinės paramos, taip pat reikia, kad Vašingtonas tylėtų apie korupciją Ukrainoje.
Nedaug žmonių planetoje turi jėgų, drąsos ar kvailumo reikalauti, kad JAV praktiškai užsičiauptų ir nekritikuotų jokios šalies, tačiau Zelenskis sugebėjo tai padaryti su šia motyvacija ("The New York Times" citata): "Kai Amerika, pavyzdžiui, sako, kad Ukraina yra korumpuota šalis, tai yra sunkiausias signalas. <...> Visi girdi šį signalą. Investiciniai bankai, suinteresuotos šalys, bendrovės, Amerikos, Europos bendrovės, turinčios tarptautinį kapitalą Ukrainoje... Tai yra signalas jiems, kuris skelbia: "Būkite atsargūs, neinvestuokite" arba: "Lauk iš čia". Tai sunkus signalas".
Tokia pozicija ir toks elgesys greičiausiai neras supratimo Baltuosiuose rūmuose, tarp Trampo rinkėjų, o Amerikos verslo atstovai gali stebėtis: "Kodėl mūsų prezidentas turėtų meluoti, kad Ukraina gali paimti mūsų pinigus?"
Kuo artimiau Amerikos politikai (ir ypač Amerikos rinkėjai) susipažįsta su Ukraina, Ukrainos politikais ir jų santykiais su Demokratų partija, tuo labiau jie pradeda jausti, koks neteisingas pasirinkimas buvo padarytas kalbant apie sankcijas ir santykius su visa Rusija. Pavyzdys — bene garsiausias ir populiariausias (dienos auditorija 2018 metais — daugiau nei trys milijonai žiūrovų) JAV konservatorių žurnalistas Tukeris Karlsonas, populiaraus kanalo "Fox News" laidų vedėjas.
Vos prieš kelias dienas komentuodamas apkaltą žinomas televizijos laidų vedėjas paleido tiradą, kuri "susprogdino" Amerikos interneto ir informacinį lauką. "Kas daro Vladimirą Putiną blogesnį už, aš nežinau, ilgą Amerikos sąjungininkų sąrašą?" — paklausė Karlsonas ir kaip pavyzdžius paminėjo konservatyvius politinius Amerikos sąjungininkų Viduriniuosiuose Rytuose režimus. "Žinoma, ironija yra tai, kad Putinas dėl visų trūkumų ne taip stipriai nekenčia Amerikos, kaip daugelis šių žmonių", — tęsė jis.
Ir kad niekam nekiltų abejonių dėl jo geopolitinės pozicijos, jis pridūrė: "Turiu pasakyti, kad esu kategoriškai prieš šias (antirusiškas) sankcijas ir nemanau, kad turėtume kovoti su Rusija. <...> Turbūt turėtume stoti į Rusijos pusę, jei turėtume pasirinkti tarp Rusijos ir Ukrainos. Tai yra mano nuomonė".
Norėčiau palinkėti Amerikos žurnalistams daugiau kalbėti ir rašyti apie Ukrainą, ir jie ypač turėtų skatinti interviu su Ukrainos politikais.
Jei jie ir toliau supažindins Donaldo Trampo rinkėjus ir konservatorius su Ukrainos norų sąrašu ir idėjomis apie tai, kas yra "teisingumas", tai iki 2020 metų rudens, kai JAV turėtų įvykti prezidento rinkimai, kai kurie Trampo rėmėjai ir konservatorių judėjimo žiniasklaidos veikėjai gali pradėti jo reikalauti ne tik padėti užbaigti "Nord Stream-2" statybą, bet ir pripažinti Krymą ar sugalvoti ką nors kita, kad galėtų "teisingai sumokėti" oficialiam Kijevui už visus jo bandymus paveikti Amerikos politiką.
Ką gi, šiokių tokių rezultatų yra jau dabar. Zelenskis ir Amerikos žiniasklaida jau sugebėjo sukurti nepakenčiamo politinio toksiškumo aurą aplink pačią idėją paremti Ukrainą.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
