Vakarų žiniasklaida aktyviai diskutuoja apie sensaciją: Prancūzijoje buvo rasta rusų diversantų bazė. NBC: "Rusijos agentai rengė išpuolius iš žudikų buveinės Prancūzijos Alpėse, sako žvalgybos pareigūnai". "The Telegraph": "Rusijos šnipai panaudojo Prancūzijos Alpes kaip stovyklą, kad užpultų Britaniją ir kitas šalis". Ir taip toliau.
Visos antraštės perpasakoja naująjį "Le Monde" straipsnį.
Straipsnio esmė: anoniminiai laikraščių šaltiniai praneša, kad Rusijos žvalgyba turėjo bazę Aukštutinėje Savojoje (kalnuotas regionas su Monblanu, Anesi ežeru ir kurortais). Ten 2014–2018 metais, anonimų duomenimis, dirbo mažiausiai 15 GRU darbuotojų, įskaitant Petrovą ir Boširovą. Šie darbuotojai keliavo iš Savojos po visą Europos Sąjungą "žudyti ir sabotuoti". Tuo pat metu, publikacijoje kukliai priduriama, kad Vakarų žvalgybos tarnyboms nepavyko aptikti ir konfiskuoti "ginklų ar kokių nors įrodymų". Taip pat nepavyko aptikti "žudynių ir sabotažo" pėdsakų pačioje Prancūzijoje.
Tačiau yra pagrindo manyti, kad būtent iš čia Didžiosios Britanijos širdyje įvyko smūgis — Skripalių apnuodijimas Solsberyje. Iš čia jie taip pat užpuolė Bulgariją (2015 metais buvo apnuodyti trys žmonės, buvo panaudotas "Novičok", aukų nebuvo) ir Juodkalniją (žiaurus mėginimas įvykdyti perversmą, nebuvo aukų, nebuvo perversmo).
Apskritai, prieš mus yra naujas "highly likely" (labai tikėtina — Sputnik) etapas, iš kurio, atrodytų, jau neįmanoma išspausti nieko naujo (išskyrus vis aktualesnį klausimą, kas čia per baisus "Novičok", su kuriuo rusai metų metus nuodija žmones ir visi kažkodėl lieka gyvi).
...Kas čia išties įdomu.
Žinia, kad kažkokia specialioji tarnyba turėjo bazę kitos šalies teritorijoje, tačiau jos jau seniai nėra, — yra naujiena apie nieką. Neturint "jokių įrodymų", tiesiog teigiama, kad per ketverius metus 15 žmonių aplankė tam tikrą regioną.
Taigi, iš pirmo žvilgsnio visai neaišku, kaip ir kam tai gali būti panaudota. Tačiau yra niuansų. Pirma, niekas neslepia, kad šis nutekėjimas yra specialiai skirtas artėjančiam "Normandijos ketverto" susitikimui Donbaso problemai spręsti Paryžiuje, dalyvaujant Prancūzijai, Rusijai, Vokietijai ir Ukrainai. Tai atvirai "Deutsche Welle" komentare teigia Europos Komisijos finansuoto blankaus, bet autoritetingo ne pelno siekiančio Prahos "smegenų centro" ekspertas: "Informacijos nutekėjimas gali būti tiesioginis signalas Kremliui. Nemanau, kad tai atsitiktinumas".
Antra, kaip pažymi tas pats leidinys, Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas pastaruoju metu aktyviai siekia sumažinti įtampą santykiuose su Rusija ir apskritai atkurti normalų bendradarbiavimą. Tačiau dabar Prancūzijos vyriausybė "privalo išreikšti protestą ir išsiųsti Rusijos diplomatus". Tai bus Makrono koziris, nes tai parodys, kad "Prancūzija nėra naivi".
Paprasčiau tariant, šiuo metu Makronas yra aktyviai spaudžiamas, aplink visi ragina jį vietoj Donbaso taikos derybų išsiųsti iš šalies Rusijos diplomatus (kaip ką tik padarė Vokietija, dėl dar vienos "atidėtos sensacijos" apie čečėnų kovotojo nužudymą). Jis raginamas sukelti skandalą ir nutraukti suartėjimo su Rusija procesą. Juk būtent taip daro tikri vyrai, nes Rusija gerbia tik jėgą ir viską, kas su ja susiję.
Taigi, šiuo atveju turbūt pagrindinis taikinys ir tariama informacinio melo auka yra Prancūzijos prezidentas.
Juolab, kad "Le Monde" nuo seno garsėja savo nuolatiniais išpuoliais prieš Makroną — jis "myli" jį maždaug taip pat, kaip "New York Times" Donaldą Trampą. Prancūziškoje versijoje leidinio prezidentas nemėgstamas dar stipriau, nes čia akivaizdi asmeninė vendeta.
Reikalas tas, kad vienas kontrolinio akcijų paketo "Le Monde" savininkų yra toks Matthieu Pigassas.
Veikiau mums jis yra kažkas. O Prancūzijoje jo tragiškas likimas stebimas daugelį metų. Vienu metu jis buvo jauniausias "Lazard Bank" vadovaujantis partneris, kaip ir vėliau Makronas tapo jauniausiu pas Rotšildą.
Prancūzų spauda jau seniai kalba apie nuožmią dviejų vunderkindų kovą. Trumpai tariant: 2010 metais Makronas bandė nuvyti Pigassą nuo "Le Monde", bet Pigassas laimėjo. Savo ruožtu 2012 metais Pigassas ketino tapti prezidento-socialisto Olando finansų guru, tačiau tada laimėjo Makronas. Ir taip toliau, ir taip toliau.
Apskritai, prieš mus yra ilgos besitęsiančios dviejų vienodai gerbiamų namų — Rotšildų ir Lazarų — jaunų ir karštų bankininkų mūšis. Kerštas, ambicijos, intrigos.
Nėra praleista nė viena galimybė šiame mūšyje pakišti priešą. Šiuo atveju malonumas derinamas su nauda. Daugelio ES elito ratų interesas yra neleisti Makronui sustiprėti kaip prezidentui atkuriant normalius santykius su Maskva, o "Le Monde" leidėjams svarbu susilpninti Makroną kaip politiką.
O tai, kad tas pats triukas vis dažniau naudojamas Europos mūšiuose (pavėluoti "rusų demaskavimai"), tikriausiai byloja tiesiog apie kai kurių Europos intrigantų profesionalumo lygio nuosmukį.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
