Paskutinį 2019 metų ketvirtį naujienų portalų ir agentūrų puslapiuose mirgėjo naujienos apie tris didelius "Gazprom" projektus, kurie beveik tuo pačiu metu išėjo į galutinį etapą. Pirmieji gamtinių dujų kubiniai metrai jau nukeliavo iš Jakutijos į Kiniją pagal "Sibiro galios" projektą, "Turkijos srauto" startas numatytas sausio 8 dieną, o "Nord Stream2 AG" flotilė dirba visą parą išskirtinėje Danijos ekonominėje zonoje, stengdamasi kompensuoti prarastą laiką. Tokių naujienų kontekste ne tokie grandioziniai, bet kelioms Europos Sąjungos šalims labai svarbūs įvykiai atsidūrė šešėlyje.
Pačioje lapkričio pabaigoje Estijos bendrovės "Elering" spaudos tarnyba paskelbė, kad baigs įprastinius darbus Baltijos jūros dujotiekio, kuris šią vasarą sujungė Estijos ir Suomijos paskirstymo tinklus, povandeniniame ruože. Vamzdžiai užpildomi gamtinėmis dujomis, kompresorių stotys padidina slėgį iki projektinio — specialistai ruošiasi tam, kad nuo 2020 metų sausio 1 dienos nauja dujų magistralė būtų atidaryta šventinėje atmosferoje.
Tą pačią dieną pradės veikti nauja regioninė dujų rinka, kurią sudarys Suomijos, Estijos ir Latvijos dujų sistemos — šios šalys panaikins visus dujų tiekimo apribojimus viena kitai, panaikins muitus, ir negalima atmesti galimybės, kad ateityje šios trys valstybės susivienys ir mokesčių klausimais.
Naujas dujų sistemos plėtros Suomijoje etapas
Atrodytų, kad tai nedidelis įvykis, ne itin susijęs su Rusijos ir likusios ES interesais, tačiau taip yra tik iš pirmo žvilgsnio. Visų pirma, tai tikrai svarbus įvykis Suomijai, kuri pirmą kartą per savo istoriją gauna tiesioginę prieigą prie Inčukalnio požeminės dujų saugyklos Latvijoje.
Suomijos geologija yra ironiška dama, ji neleidžia įrengti požeminių dujų saugyklų visame savo plote, o kaimyninėse Rusijos ir Švedijos teritorijose nėra didelių požeminių dujų saugyklų. Ilgus dešimtmečius Suomija buvo vienintelė ES šalis, kuri tiesiogine prasme "priklausė nuo rusiško dujų vamzdžio".
Bet koks "Šiaurės švytėjimo" dujotiekio sistemos sutrikimas, avarija bet kurioje iš kompresorinių stočių akimirksniu virstų tikra katastrofa Suomijai — ji tiesiog neturi dujų avariniam atvejui artimoje prieigoje. Tai, kad per visą pirmųjų sovietinių, o dabar ir rusiškų dujų pristatymo laikotarpį nieko panašaus neįvyko, yra TSRS dujų pramonės ministerijos ir "Gazprom", kurios posovietiniu laikotarpiu ne kartą modernizavo "Šiaurės švytėjimą", kad išlaikytų darbingumą ir padidintų patikimumą, nuopelnas.
Estijos ir Latvijos dujų paskirstymo sistemos taip pat yra "Šiaurės švytėjimo" dalis, ir per tuos metus šioje vietoje nebuvo jokių didelių avarinių situacijų. Mes esame įpratę vadinti visų rūšių įtaisus aukštomis technologijomis ir grumtis su nepasitenkinimu, kad Rusijos pramonė neišmoko jų gaminti, tačiau tai yra rimta klaida — aukščiausias technologijos lygis Rusijoje buvo ir yra, jis tiesiog retai prisimenamas ir apie jį retai kalbama.
Stabilumo sala plečiasi
"Baltic Interconnector" atidarymas bus naujo "Gazprom" ir Suomijos, Estijos ir Latvijos dujų bendrovių santykių etapo pradžia. Šių šalių prekybos kompanijos gali būti laikomos vieningu didmeniniu "Gazprom" pirkėju — jų bendra paklausa siekia aštuonis milijardus kubinių metrų, tai yra gana įspūdingas skaičius.
Prisiminkite "Latvijos geoenergetinį paradoksą". Nuo Nepriklausomybės atkūrimo 1991 metais ši Baltijos šalis tapo aktyvia Europos ir Europos Sąjungos rusofobinės politikos iniciatore — tai gerai žinoma. Bet tuo tarpu energetiniai santykiai tarp Latvijos ir Rusijos yra tokie stiprūs ir patikimi, kad realybėje fantasmagorinės "Rusijos agresijos" nėra ir negali būti.
Inčukalnio PDS, turinti 2,3 milijardo kubinių metrų aktyviųjų saugyklų, yra unikalus reiškinys visam regionui: žiemą ji tiekia dujas Latvijai, Estijai, Lietuvos dalims, Pskovo, Novgorodo ir Leningrado sritims ir net pačiam Sankt Peterburgui. Netoli Rusijos šiaurinės sostinės yra PDS "Gatčina", tačiau saugyklos talpumas yra mažas — ne daugiau kaip savaitei aprūpinamas Sankt Peterburgas, o esant stipriems šalčiams — dar mažiau. Dabar ši "visiškos ramybės sala" tapo didesnė.
Kažkur visai netoli, toje pačioje Baltijos jūroje, siautėja aistros aplink "Nord Stream-2", kažkur pietuose "Gazprom" bando išsiaiškinti santykius su Ukrainos "Naftogaz" ir nauja įmone — Ukrainos dujų sistemos operatore, dar toliau į pietus Bulgarija negali susidoroti su antrosios "Turkijos srauto" linijos darbais — o čia, naujojoje ES regioninėje dujų rinkoje yra visiška tvarka ir stabilumas.
Lietuva — visiška "Independence"
Tačiau tai dar ne viskas, kas susiję su "Baltic Interconnector" paleidimu. Prisiminkite, kad dar 2015 metais Europos Komisija nusprendė dalyvauti finansuojant iš karto tris dujotiekius: "Baltic pipe" Baltijos jūros dugnu tarp Danijos ir Lenkijos, "GIPL" ir "Baltic Interconnector". EK neslėpė ir galutinio tikslo — užtikrinti Baltijos šalių, Suomijos ir Lenkijos nepriklausomybę nuo Rusijos vamzdynų dujų tiekimo. Tačiau įgyvendinant šį planą nutinka kažkas, kas netyčia primena klasikinę velionio Michailo Zadornovo frazę.
Magistralinis dujotiekis, mąstant sveiko žmogaus protu, tiesiamas nuo dujų gavybos vietos vartotojams. Europos Sąjungai vadovaujant statoma dujotiekių sistema yra visiškai priešinga. Danijos energetikos agentūra leidimą statyti "Baltic Pipe" suteikė 2019 metų spalio mėnesį, kai Estijos ir Suomijos specialistai baigė tiesti vamzdžius jūros dugnu "Baltic Interconnector" projekte.
Suomijos, Estijos ir Latvijos dujų įmonės nepraleido progos pasinaudoti naujove: "Jūs ten, mieli ponai, spręskite savo problemas, susijusias su "Baltic Pipe" ir "GIPL", kiek norite ir kada norite, o pas mus tris — viskas gerai. Skambinkite, rašykite, mes džiaugsimės jūsų pasiekimais". Sprendimas sukurti vietinę rinką buvo priimtas 2018 metų spalio mėnesį, o Europos Komisija neturėjo ir artimiausiu metu neturės jokių argumentų prieš tokį "separatizmą".
Kodėl gi ne? Galų gale mes gyvename geoenergetiniame pasaulyje, kuriame energija ir politika veikia viena kitą, todėl verta atsiminti ne tik apie vamzdžius ir kompresorines stotis, bet ir tai, kad Estijos atstovė Kadri Simson tapo naująja Europos Komisijos energetikos komisare. Ši ponia yra Estijos parlamento narė nuo 2009 metų — tų pačių, kuriais Rygoje buvo pasirašytas "Baltijos šalių energetikos paktas".
Idėja, kad visai Europai reikia pasiekti energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos, kilo dar vakar — Rusijai palikus ES Europos energetikos chartiją, šis sudėtingas siužetas tapo savotiška "idée fixe". 2009 metais Estijos, Latvijos ir Lietuvos ministrai pirmininkai pasirašė įpareigojantį susitarimą su veiksmų planu.
Estija tuo met jau turėjo energetinį ryšį su Suomija (du jūriniai elektros kabeliai), Lietuva turėjo būti prijungta prie Lenkijos ir Švedijos elektros sistemų, Latvijoje susitarimo šalys ketino statyti pakartotinio dujinimo terminalą — pakrantėje, prie Inčukalnio PDS. Rezultatas žinomas — gavusi suderėtą sumą, Lietuva vienašališkai ėmėsi iniciatyvos statyti terminalą Klaipėdos uoste plūduriuojančiam pakartotinio dujinimo įrenginiui "Independence", šiurkščiai pažeisdama 2009 metų susitarimo sąlygas.
Jei kas nors Lietuvoje manė, kad estai turi blogą atmintį ir gali geranoriškai ir palankiai elgtis su tais, kurie jiems padarė žalą, tada jiems yra vertingas patarimas: atidžiai perskaitykite susitarimą dėl naujos regioninės dujų rinkos sukūrimo ES ir raskite ten žodį "Lietuva".
Nuo 2020 metų sausio 1 dienos Lietuva tapo visiškai nepriklausoma: šiauriniams kaimynams regione ji tiesiog nėra įdomi, o "Baltic Pipe" dujotiekio tiesimas ateityje gana miglotas. Miglotas, nes Danijos ir Lenkijos konsorciumas, kuris ties "Baltic Pipe", turės suderinti dujotiekio maršrutą su Šveicarijos "Nord Stream AG" ir "Nord Stream 2 AG" — įmonėmis, kurios valdo "Nord Stream" ir "Nord Stream-2" dujotiekius.
Prisiminkite, kad "Nord Stream AG" valdo penki akcininkai: Rusijos "Gazprom", Vokietijos "Wintershall DEA" ir "Uniper", Prancūzijos koncernas "Engie" ir Nyderlandų dujų perdavimo bendrovė "Gasuine", o vienintelis "Nord Stream 2 AG" savininkas yra "Gazprom". Labai tikėtina, kad Lenkijos dujų sistemai ir Danijos "Energinet" prireiks Europos energetikos komisarės pagalbos, tačiau ar susidoros ponia Simson su šiuo darbu?
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
