Apsauginis emigracijos vožtuvas, arba išsibėgiojusi liaudis
Paskutinis tikrai didelis ir ryškus darbo liaudies sluoksnių "pasispardymas" Lietuvoje buvo 2009-ųjų sausio 16-oji ir ją sekusi įvairių protestų banga. O nuo tada panašios tendencijos ne tiktai nesivystė, bet tiesiog taip atslūgo, kad šiandien pas mus nieko panašaus jau nebepamatysi.
Taip tikrai ne dėl to, kad "Lietuvoje gyventi gera" (kaip mėgsta sakyti kai kurie prisitaikėliai, kaip taisyklė pamiršdami paklausti — kam?..) Situaciją lemia banali aplinkybė, kad didžioji tos mūsų liaudies dalis tiesiog išsivažinėjo po Vakarų Europos kraštus sotesnio duonos kąsnio ieškoti. Žodžiu, suveikė apsauginis emigracijos vožtuvas.
Tuo tarpu likusieji, jei šiems nepavyksta "prasimušti" — arba planuoja emigruoti, arba paprasčiausiai merdi, dirbdami už minimumą ir neretai balansuodami ties liumpenizacijos riba. O tai, kaip esame kalbėję ankstesniuose straipsniuose, yra dalis to, kas būtų vadintina Lietuvos darbinikų klase, erozijos bei tam tikro, iš esmės miesčioniško, ES pinigų ir finansinio kapitalo "šeriamo" sluoksnio augimo proceso.
Tai formuoja atitinkamą atmosferą, sakykime, socialinę psichologiją, kurią atitinka ir vadinamieji mūsų "protestai", kurie, kaip teigia kai kurie oficioziniai komentatoriai, Lietuvoje būna ypač "civilizuoti". Nepalyginami nei su kokiais tai streikais, ar prancūzišku "geltonųjų liemenių" judėjimu. Nes čia renkasi ne "apačios", o daugmaž savimi patenkinti, ne blogiausiai įsitaisę piliečiai, tenorintys dar kiek pagerinti savąją padėtį.
Žodžiu, šie protestai būna konservatyvūs ir netgi konformistiniai ta prasme, kad nemeta nė menkiausio iššūkio nei valdantiesiems sluoksniams, nei nusistovėjusiajai tvarkai apskritai.
Savininkų protestai — vežėjų atvejis
Pavyzdžiui, prieš kurį laiką Vilniuje protestavo sunkvežimių vežėjai. Tiktai protestavo ne vairuotojai, bet įmonių savininkai, samdytojai.
Tiesa, vairuotojų dalia ne kokia. Už sunkų, sveikatai žalingą ir toli nuo namų nuvedantį darbą jų oficialiai gaunami atlygiai tokie menki, kad ne tik sunkiai bepasilygintų su vakarietiškais, bet ir dažną paskatina uždarbiauti kontrabandinių prekių gabenimu. Be abejo, taip rizikuojant savo laisve ir gyvenimu.
Tačiau pastarieji Lietuvoje perdaug viešai nesireiškia. O savininkai, tuo tarpu, bruzda pasipiktinę, kad į europietiškumą neva pretenduojanti Lietuvos valdžia nusprendė komandiruojamų darbuotojų atlyginimo koeficientą pakelti nuo 1,3 iki 1,65, kas, kad ir ne stebuklas — bet visgi šioks toks vairuotojų padėties pagerinimas. Ypač turint omeny, kad didžiulę jų dalį sudaro ne vietiniai, bet ukrainiečiai, pasirengę šeimininkui Lietuvos mastu itin pigiai parduoti savo darbo jėgą (analogiškai, kaip lietuviai Vakarų Europoje).
Savininkai nuogąstauja, kad tokia tvarka privesianti prie jų, tai yra ne daugiau kaip po 10 vilkikų turinčių įmonių bankrotų, kurie, savo ruožtu — reikš smūgį smulkiajam verslui Lietuvoje. Be abejo, tai bus smūgis. Tiktai reikėtų paklausti — ar toks jau baisus? Kaip paprastai tokiais klausimais, viskas sueina į kitą klausimą — kam?..
Aišku, daugumai jų perspektyvos ne kokios. Bet rinkoje, kaip ir gamtoje — tuščios vietos ilgam nebūna. Smulkiąsias keis stambios, ypač transnacionalinės kompanijos, kurios, kaip rodo Lietuvos praktika, paprastai moka ir didesnius atlyginimus, ir apskritai teikia geresnes sąlygas darbuotojams, nei mažos vietinės firmelės. Išloš visi, išskyrus smulkesniuosius savininkus.
Labai panaši ekonominė logika reiškiasi ir ūkininkų rengiamoje "žaliųjų kryžių" akcijoje. Keliami mokesčiai ir techniniai reikalavimai žemės ūkyje paskatins tokius pat kapitalo koncentravimosi procesus, kaip minėtasis komandiruojamų darbuotojų atlyginimo koeficiento pakėlimas vilkikų versle.
Kol į jas reaguoja esamas pozicijas prarasti bijantys savininkai, tie, kurie turėtų realų pagrindą nepasitenkinimui — būtent šių dienų "kūmečiai" ir "kūmetės" — tyli, nes arba randa būdų kaip šiaip ne taip sudurti galą su galu, arba kraunasi mantą ir traukia arba į didmiesčius (Vilnių, Kauną ar Klaipėdą), arba tiesiog į užsienį.
Kiti protestai ir bendra situacija
Iš kitos pusės, socialines akcijas rengia ir tarnautojai. Pavyzdžiui, mokytojai, ugniagesiai, kiti biudžetininkai. Kaip taisyklė, pas juos, tai yra valstybinėse įstaigose, veikia labiau organizuotos profsąjungos, nei daugumą Lietuvos dirbančiųjų įtraukiančiame privačiajame sektoriuje. Kitokia ir jų visuomeninė padėtis — "proletarais" valstybės tarnautojų vis dėlto nepavadinsi.
Kadangi ekonomikos stuburą sudaro vertę įkūnijančio produkto gamyba, o šisai kapitalistiniame ūkyje paprastai tenka (jei ne visiškai, tai bent daugiausiai) privačiajam sektoriui, tai ir būtų klaidinga manyti, kad tokie tarnautojų protestai kaip nors iš esmės keistų bendrąją, per pastarąjį dešimtmetį susiformavusią ir jau nusistovėjusią tendenciją.
O ji tokia, kad bruzdant vidutiniesiems sluoksniams, "apačios" tyli ir kenčia, arba, pasinaudodamos "apsauginio vožtuvo" teikiamais šansais — išsivaikšto po Vakarus. Nors tai valdančiosioms "viršūnėms" (tiek kapitalo savininkams, tiek jiems tarnaujančiam politiniam elitui) laiduoja ramybę ir taiką, problema, kad taip "nukraujuodama" nyksta pati Lietuva, lieka.
Ir liks. Tiktai skaudžiau nepasireiškus jos pasekmėms (problemą kompensuojant tiek pigiai samdomų migrantų, tiek ES pinigų įplaukoms), iš plačiosios visuomenės tikėtis esminių permainų siekiančių akcijų būtų naivu. Nes kol "viršūnės" po senovei gyventi ir valdyti galės, o "apačios" taip valdomos leisis — tol niekas iš esmės nepasikeis. Tokia klasikinė formuluotė. Geruoju ar piktuoju, bet pasitvirtinanti ir mūsų Lietuvos gyvenime.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
