Buvusi Austrijos užsienio reikalų ministrė Karin Kneisl interviu RIA Novosti teigė, kad Europa praleido beveik 20 metų veltui, nepalaikydama Vladimiro Putino idėjų, kurias jis išsakė kalboje Vokietijos Bundestage netrukus po rugsėjo 11 dienos teroro išpuolio.
Putinas savo kalboje pabrėžė Rusijos, kaip europinės galios, poziciją, į kurios nuomonę, priimant svarbius sprendimus, Europoje neatsižvelgiama. Tada jis paragino atsisakyti šaltojo karo stereotipų ir laikytis lygiavertės partnerystės su Maskva.
Kneisl komentaras atkartoja neseną buvusio Prancūzijos užsienio reikalų ministro Hiubero Vedrino (Hubert Vedrine) straipsnį. Leidinyje jis kaltina Vakarus, kad ilgus metus jie buvo "apakinti savo reikšmingumo" ir visiškai nesidomėjo savo santykių su Rusija ateitimi. Dėl to susidarė užburtas ratas, ir kad atsirastų išeitis iš jo, Europa "turi suvokti, kokių santykių jai reikia su savo didžiąja kaimyne, ir išsiaiškinti, ar tikrai tik JAV turi teisę juos peržiūrėti".
Rusijoje tokie buvusių aukštų Vakarų šalių pareigūnų pareiškimai dažnai priimami su atlaidžia šypsena ir klausimu, kurgi jie buvo anksčiau ir kodėl tylėjo užimdami aukštus postus.
Tačiau šiuo atveju priekaištauti neteisinga.
Karina Kneisl buvo reguliariai kaltinama dėl "rusofilijos" ir vos ne bendradarbiavimo su Maskva jos kadencijos metu. Būdama Austrijos užsienio reikalų ministerijos vadove, ji atvirai ėjo link konstruktyvių santykių su Rusija kūrimo. O praėjusią vasarą viso pasaulio dėmesys buvo sutelktas į jos vestuves, kuriose svečiavosi Vladimiras Putinas.
Kalbant apie Hubertą Vedriną, situacija yra dar įdomesnė.
Per du šio amžiaus dešimtmečius Europos politika Rusijos akyse smarkiai sumenko. Ypač tai liečia Prancūziją. Įtakinga pasaulio imperija virto Vokietijos palydove, o greitai besikeičiantys prezidentai, kurių vardų užsienio visuomenei kartais nebuvo kada atsiminti, tapo pritariamai linkčiojančiais Angelai Merkel partneriais. Beliko tik dūsauti dėl praėjusios Penktosios Respublikos politinių titanų eros.
Taigi, Hiuberas Vedrinas nurodo būtent tą erą. Prancūzijos politinės dinastijos atstovas, karjeros diplomatas, prezidento Fransua Miterano (François Mitterrand) bendražygis, užsienio reikalų ministras 1997–2002 metais ir nuostabus aiškus protas, kurį pripažino kiti nacionalinės valdžios atstovai. Daugiau nei 15 metų dirbęs šaliai septyniasdešimt dvejų Vedrinas pasitraukė iš politinės veiklos ir daugiausia dėmesio ėmė skirti konsultacijoms ir žurnalistikai.
Apskritai Hiuberas Vedrinas yra tikras "politinis sunkiasvoris". Visi paskutiniai prezidentai kreipdavosi į jį pagalbos ir patarimų. Be to, pikti liežuviai tvirtina, kad būtent Vedrino įtaka atliko svarbų vaidmenį Makrono "posūkyje link Maskvos".
Buvęs Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos vadovas nuolatos laikėsi idėjos, kad reikia kuo skubiau atkurti santykius su Rusija. Dabartinis jo straipsnis yra toli gražu ne pirmas tokio pobūdžio tema. Vasarą panašią mintį jis išsakė interviu "Le Figaro". Be to, svarbiausia, kad Vedrinas savo poziciją remia ne aukštais humanitariniais sumetimais, o nacionaliniais Prancūzijos interesais.
Jo manymu, derėtis su Rusija reikia ne todėl, kad ji yra gera ir nepelnytai nubausta, bet todėl, kad ji tiesiog yra — per didelė ir per galinga, kad jos būtų galima nepaisyti.
Vakarai, eidami pasirinktu keliu, parodė atvirą kvailystę ir dabar susidūrė su pasekmėmis. Be to, Paryžiui svarbu pasinaudoti šia iniciatyva, nes kitaip tai padarys Trampas, kuris "vėl atnaujins dinamiką tarp JAV ir Rusijos, neatsižvelgdamas į Europos interesus".
Naujajame leidinyje Vedrinas aktyviai gina Emanuelio Makrono politiką ir vėl apeliuoja į racionalumą. Nesvarbu, ar Putinas geras, ar blogas, svarbu tai, kad JAV ir Europos šalys pasiekė "beprasmišką aklavietę" savo ankstesne politika Rusijos atžvilgiu. Ir Prancūzija turi realią galimybę pasitraukti iš jos ne tik pati, bet ir su visais Vakarais — ir "būtų kvaila to nepadaryti". Tarp eilučių aiškiai sakoma, kad jei tai pavyks, Paryžius pastebimai sustiprins savo suverenią įtaką tarptautinėje arenoje.
Visa tai rašo žmogus, turintis stiprią pragmatiko, Prancūzijos patrioto ir nacionalinio suvereniteto šalininko reputaciją. Be to, šiais teiginiais jis nebando pramušti galva sienos, o tiesiog savo autoritetu sustiprina šalies vadovybės jau įgyvendinamą politiką.
Verta pripažinti, kad Kneisl ir Vedrino situacija ženkliai skiriasi nuo įprastų buvusių politikų pasisakymų, kai "visi jie tampa protingi, kai tampa buvusiais".
Tačiau šį kartą senosios istorijos pasirodo šiek tiek kitokioje šviesoje. Tuomet daugeliui Rusijos žmonių tokie buvusių Vakarų VIP atstovų pareiškimai atrodė nenaudingi ir beprasmiai. Ir atkaklūs Maskvos bandymai susisiekti su Europos partneriais buvo įvertinti kaip įžeidžiamas šalies žeminimas ir tiesiog neveiksminga politika.
Tačiau dabar akivaizdu, kad Rusija pasiekė savo tikslą. Vis daugiau šalių atranda, kad Kremlius buvo teisus, kai jiems vis sakydavo: nereikia mylėti Rusijos — mylėkite save (ir vėl pradėkite gerbti savo pačių suverenitetą), tada mums bus daug lengviau susitarti.
