Mūsiškiai "patriotai" ir "demokratai" kaltina Vladimirą Putiną istorijos klastojimu, bet kaip yra iš tikrųjų?
Jau truputėlį anksčiau Putinas buvo pareiškęs, kad Antrąjį pasaulinį karą iš tiesų parengė pačios Vakarų valstybės kartu su Lenkija, dar 1938-aisiais sueidamos su hitlerininkais į vadinamąjį Miuncheno suokalbį. Tuo tarpu Molotovo-Ribentropo paktas tarp Tarybų Sąjungos (kurios teisių perėmėja oficialiai laikoma Rusijos Federacija) ir nacistinės Vokietijos buvo neišvengiamas taktinis žingsnis, kurio imtis TSRS vadovybę privertė aukščiau minėtosios aplinkybės.
Atitinkamai Putinas, kaip ir kiti Rusijos atstovai, atmetė dabar visos ES mastu platinamą teoriją apie TSRS, kaip tariamą "stalinistinį" ir "totalitarinį" režimą, iš esmės tolygų nacizmui ir fašizmui.
Kas "įgėlė" Lenkijai?
Nenuostabu, kad į minėtuosius Putino komentarus kai kurie sluoksniai reagavo itin neigiamai. Ypač rusofobija alsuojanti Lenkijos valdžia, ėmusi kaltinti Rusiją tariamu "avantiūrizmu" bei istorijos klastojimu. Putinas į tai atsakė, praėjusį antradienį nurodydamas į labai konkrečius pavyzdžius, kaip Lenkija iki karo bendradarbiavo su Hitleriu, palaikydama pastarojo antisemitinę politiką ir siekdama pagerinti savo ir nacistinės Vokietijos santykius.
Būtent pastarasis Putino pasisakymas išprovokavo dar didesnį tariamų "laisvės ir demokratijos" korifėjų ES ir ypač antirusiškame Rytų Europos koridoriuje pasipiktinimą. Juk jie vadovaujasi gerai žinoma formule, neva komunizmas lygus nacizmui, Stalinas — Hitleriui, o Raudonoji armija — tai jokia ne išvaduotoja, fašizmo nugalėtoja, bet kažkokių barbarų orda. Todėl priimti tokių minčių negali.
Istorinė tiesa
Visgi bet koks ginčas, jei pretenduoja į tiesą, o, vadinasi, ir į dalykiškumą, privalo būti paremtas konkrečiais faktais. Taip ir čia, viską reikia matyti realiame istoriniame kontekste. O būtent tame, kad imperialistinės Vakarų valstybės į 1933-aisiais Vokietijoje įsigalėjusį nacizmą iš pradžių toli gražu nežiūrėjo kaip į mirtiną priešą. Atvirkščiai, žymi dalis valdančiųjų sluoksnių laikė Hitlerį išsigelbėjimu nuo Rytuose kilusios bolševizmo, žodžiu — socialistinės revoliucijos, grėsmės.
Dar daugiau. Pirmieji mėginimai kurti bendrą antihitlerinį bloką Europoje, siekiant izoliuoti nacistinę Vokietiją bei užkirsti kelią jos karinei ekspansijai, buvo inicijuoti ne ko kito, kaip Tarybų Sąjungos su Stalinu priešakyje. Tiktai, kad ir kaip (ne)keista, Vakarų "demokratai" tokias iniciatyvas atmetė, verčiau pasirinkdami 1938-aisiais įvykusį "Miuncheno suokalbį", kaip būdą kylančiam Hitlerio apetitui patenkinti.
O kodėl gi jo netenkinti? Juk buvo tikimasi, kad Hitlerio vedami naciai pradės visų tuometinio pasaulio antitarybininkų ir antikomunistų išsvajotą "kryžiaus žygį" prieš TSRS, kuris būtų paskirtas ne tiktai socialistinės santvarkos nuvertimui, bet apskritai Rusijos teritorijų padalijimui, resursų išgrobstymui ir visiškam krašto pavergimui Vakarų kapitalo naudai. Tad Vakarų pataikavimas Hitleriui buvo tikrai dėsningas.
Būtent šiame kontekste ir suprantamas Molotovo-Ribentropo paktas, šių dienų rusų istoriko Eugenijaus Spicino taikliai įvardijamas tiesiog genialiu tarybinės diplomatijos pasiekimu, laimėjusiu papildomo laiko TSRS pasirengti 1941-ųjų birželį prasidėjusiai hitlerininkų agresijai ne tik prieš Rusiją, bet prieš Tarybų Sąjungą ir visas jos tautas, tame tarpe ir lietuvių tautą.
Tuo tarpu hitlerininkų generalinis "Ost" planas, numatytas net tokių nacių vadeivų kaip Himleris planuose, iš tiesų parodo, kas laukė šių tautų (ir ne tiktai jų...) Trečiojo Reicho pergalės atveju. Lietuviai, latviai, estai, taip pat baltarusai, lenkai, ukrainiečiai ir daugelis, daugelis kitų — visi buvo nurašyti į "antrarūšių" (ar netgi "trečiarūšių") rasių kategorijas, žodžiu, pasmerkti tikrų tikriausiam genocidui.
Ką bekalbėti apie tai, kad absoliuti dauguma Antrajame pasauliniame kare nukautų fašistų kareivių krito ne kur kitur, kaip Rytų fronte, nuo Raudonosios armijos karių kulkų. Pakanka vien konstatuoti faktą, kad patinka kam Tarybų Sąjunga ar ne, geras Stalinas ar blogas, bet tiktai Raudonosios armijos pergalė laidavo visų šių tautų ir kultūrų išlikimą.
Kas ką klastoja?
Ir visa tai, ką šnekėjo Putinas, kritikuodamas ES priimtąsias klišes apie Molotovo-Ribentropo paktą ir vadinamojo "totalitarizmo" teoriją, iš esmės sutinka su aukščiau išdėstyta istorine tikrove. Iš esmės jis nieko originalaus, nieko ypatingo nepasakė, bet paprasčiausiai konstatavo elementarią, bet kai kuriems veikėjams karčią — ir todėl nepageidautiną — istorinę tiesą.
Todėl keliant klausimą, kas iš tikrųjų perrašinėja, o tiksliau tariant, tiesiog klastoja istoriją, šiuo atveju žvilgsnį reikėtų nukreipti ne į Rusiją, ne į "baisųjį diktatorių" Putiną, bet būtent į Vakarus, į rusofobinius sluoksnius, siekiančius tiek rusofobiją, tiek antitarybiškumą ir antikomunizmą, paversti oficialia ES ideologine linija.
Ideologine linija, kuri mūsų regiono šalyse, faktiniuose Jungtinių Valstijų satelituose, yra visiškai įsigalėjusi ir diegiama į sąmonę nuo mažų dienų. Kuri Lietuvoje, nors ir prisidengiant abstraktaus tautiškumo ir patriotizmo korta, faktiškai diegia tikrų tikriausią mankurtizmą, per kurį pamirštama tikroji istorija, pamirštama, kas už ką ir iš tiesų kovojo, o blogiausia — kokia viso to reikšmė šiandien.
Norint šią liniją suprasti, reikia žinoti, kad dalis Vakarų, ypač Jungtinių Valstijų valdančiųjų sluoksnių, tikrai norėtų parengti Rusijai tai, kas vadinama "Jugoslavijos scenarijumi" — suskaldymą ir pavergimą. O ideologiniu šito pagrindimu ir pateisinimu, jei ne visiškai, tai bent jau didžiąja dalimi ir būtų tokios teorijos, kokiomis dabar (pagal amerikoniškus Pabaltijo ir Rytų Europos rusofobų trafaretus) žongliruoja nemaža dalis ES politinio elito.
Šiuo atveju tikrai nesunku suprasti, kad Putinas, kokie bebūtų jo politiniai motyvai, faktiškai gina svarbią dalį to, ką vadiname istorine tiesa. Ir tam suprasti tikrai nereikia būti dideliu nei jo paties, nei jo vykdomos politikos gerbėju arba šalininku. Pakanka tiesiog suprasti faktus ir žvelgti blaiviai į tikrovę, kokia ji atsiveria čia ir dabar prieš mūsų akis.
Bet ar lietuviai, o tiksliau — urvinio antikomunizmo ir rusofobijos migdomaisiais užliūliuota jų dalis, pagaliau tai supras? Anksčiau ar vėliau, tikriausiai. Tik klausimas, kada.
Ir ar tik ne per vėlai...
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
