Praėjusį sekmadienį įvyko kalinių tarp Ukrainos ir Donbaso mainai. Tarp asmenų, perduotų į DLR ir LLR, buvo Viktoras Skripnikas, kurį Ukrainos valdžia kaltino terorizmu, tačiau per penkerius su puse metų nesugebėjo įrodyti jo kaltės, nes visa byla buvo suklastota nuo pat pradžių. Jis RIA Novosti papasakojo apie žiaurius kankinimus, kuriuos vykdė Ukrainos saugumo pajėgos, kai mirtis buvo vertinama kaip išsigelbėjimas, apie Ukrainos saugumo tarnybos bendradarbiavimą su nacionalistiniu batalionu "Azov" ir apie Ukrainos valstybinio aparato nenorą tirti savo pačių saugumo pajėgų nusikaltimus.
— Papasakokite, kur buvote prieš mainus ir kaip buvote sučiuptas?
— Aš buvau Mariupolyje, kardomojo kalinimo izoliatoriuje, nuo 2014 metų rugsėjo. Buvau areštuotas dėl įtarimų prisidėjus prie teroro išpuolių, kurių metu žuvo žmonės. Visa tai buvo susiję su gegužės 9-osios įvykiais, vykusiais 2014 metais Mariupolyje. Visus šiuos penkerius metus nebuvau teistas, kaltė neįrodyta, nėra nė vieno įrodymo. Ačiū Dievui, kad mus iš ten ištraukė, nes kitų galimybių tiesiog nebuvo.
— Ar visus penkerius metus buvote kardomojo kalinimo izoliatoriuje?
— Taip.
— Ar jūs sulaikymo metu turėjote ką nors bendro su referendumu ir DLR?
— Žinoma. Turėjau aktyvią poziciją. Dėl Donecko Liaudies Respublikos atsiskyrimo nuo Ukrainos ir iš esmės, kaip ir didžioji dalis mūsų regionų, mes palaikėme ir dalyvavome beveik visuose mitinguose. O kai Ukrainos pajėgos jau peržengė ribą, kai jau prasidėjo kraujo praliejimas, mes taip pat nusprendėme tuo metu aktyviai dalyvauti ir ginti respubliką. Pats sulaikymas ir pirmasis laikas, kurį praleidome SBU rūsiuose, kur buvome laikomi maždaug dvi savaites, buvo vien tik kankinimai, ir kas įdomiausia, kankinimai buvo taikomi ne siekiant ištraukti iš mūsų informacijos. Tai buvo kankinimai, vertę mus apšmeižti save ir prisiimti atsakomybę už nusikaltimus, kurie įvyko 2014 metų vasarą ir kuriuos įvykdė Ukrainos savanorių batalionai ir teisėsaugos agentūros. Ir jie bandė primesti visus šiuos nusikaltimus mums.
— Kokie tai buvo nusikaltimai, kokią kaltę jie norėjo primesti jums?
— Iš esmės provokuojantys: gegužės 9 dienos policijos departamento pastato apšaudymas, tada įvairiose miesto vietose buvo nužudyti policijos pareigūnai ir civiliai gyventojai, įvyko susišaudymas gegužės 9 dienos garbei surengtos eisenos metu, o pats policijos departamento pastatas buvo sunaikintas.
— Jie norėjo, kad jūs prisipažintumėte, kad tai padarėte jūs?
— Taip, buvo surežisuota, repetuojama daugybė skirtingų scenų, mus vertė įsiminti tam tikrus tekstus. Turėjome atpažinti žmones, kurių niekada nematėme ar nepažinome. Mes buvome netgi priversti pripažinti, kad tariamai išėjome karinius sabotažo mokymus kažkur Rostovo srityje, kažkokiame kariniame miestelyje. Aš ten nebuvau gyvenime. Jie norėjo padaryti mus teroristais, kurie daro nusikaltimus ir yra dėl visko kalti, tačiau per penkerius metus jiems nepavyko.
— Ką jūs žinote apie kalėjimą Mariupolio oro uoste?
— Laimei, aš ten nepatekau. Mariupolio oro uoste labai mažai kas išgyveno. Bet jie norėjo padaryti parodomąjį teismą. Čia ne savireklama, o propagandos mašina, kuri turėjo žaisti jų pusėje. Jie paliko mus gyventi ir neišvarė į oro uostą. Bet SBU rūsyje pamatėme daugybę aukų, kurios buvo grąžintos iš ten, iš oro uosto. Jie buvo pasirengę mainams arba kažkokiems tyrimo veiksmams. Tie žmonės, kurie galėjo kalbėti, bendravo su mumis. Sužinojome detales ir jie norėjo mums kažką pasakyti, nes suprato, kad artimiausiu metu gali mirti.
— Ką jie pasakė?
— Buvo vienas vaikinas, aš, deja, nežinau jo pavardės, jis buvo visiškai paralyžiuotas. Atrodė vien skeletas ir oda. Jis buvo visiškai išsekęs, kalbėjo labai sunkiai. Bet kalbėdami supratome, kad buvo iškasta labai didelė duobė, gili, daugiau nei šešių metrų gylio. Jis ten buvo įmestas. Ir laikomas tris ar keturias dienas. Jam buvo užrištos akis, bet jis jautė, kad ten labai daug lavonų, labai daug. Ir jis buvo mušamas plytomis ir skaldos blokais. Aš žinau, kad jie norėjo nužudyti šį vaikiną, bet kažkuriuo metu apie jį sužinojo, kad Ukrainos saugumo pajėgos jį laikė nelaisvėje, ir buvo paprašyta jį išmainyti. Todėl jie ištraukė jį iš ten ir bandė jį kaip nors atgaivinti. Ir, kiek žinau, jie perdavė jį. Iš žiniasklaidos sužinojau, kad po mainų jis mirė.
— Ar per tą laiką, kai buvote laikomi SBU rūsyje, ar tai buvo oficialu? Ar kas nors apie tai žinojo?
— Ne, niekas nežinojo. Ir vėlgi kiekviename savo kreipimesi į Ukrainos valstybinį tyrimų biurą, prokuratūrą, generalinę prokuratūrą atkreipdavau dėmesį į tai, kad mes buvome sulaikyti rugsėjo 21 dieną, o aš asmeniškai buvau nuvežtas į tardymo izoliatorių spalio 1 dieną. Net šis trijų dienų teisinis laikotarpis, kuriam jie galėjo laikyti mane sulaikytu, jau buvo viršijamas. Absoliučiai niekur apie mus nežinojo. Iš advokato patikimai žinau, kad artimieji mūsų ieškojo, o mūsų niekur nepatvirtindavo. Niekas nežinojo, kad maždaug dvi savaites buvome SBU rūsyje.
— Kas nutiko per šias dvi savaites?
— Pirmą dieną buvome visiškai surišti, rankos už nugaros. Kojos buvo surištos lipnia juostele. Mes buvome atsitūpę. Mes turėjome taip išsilaikyti maždaug parą. Tie, kurie neturėjo pakankamai jėgų, tie, kurie krito ant betoninių grindų, buvo mušami, įskaitant mane, mušė kaip futbolo kamuolį, kojomis. Ir vėl liepdavo atsitūpti. Mums nebuvo leista miegoti maždaug parą. Vėliau prasidėjo tyrimo veiksmai. Iš pradžių tai buvo elementarūs klausimai, autobiografija. Antrą ar trečią dieną tai buvo inscenizuoti tekstai, jie tiesiog vertė mus prisipažinti dėl visų nusikaltimų ir viskas buvo surežisuota. Gana kompetentingai. Jei užmiršdavome tekstą ar bandėme vengti atsakymų, nepaklusome jų reikalavimams, prieš mus taikydavo griežtesnes priemones.
Tai ir "ichtiandras", tokia plačiai naudojama žmogaus skandinimo praktika — jie pila vandenį į kvėpavimo takus, kol auka praranda sąmonę, tada ją atgaivina elektros šoku. Aktyviai naudojo "dinamo mašinas", tai toks didelis srovės generatorius, net neįsivaizduoju, kokios įtampos, bet jis buvo labai... Keptos mėsos kvapas buvo jaučiamas. Gnybtus įkišdavo į burną, antrasis laidas buvo pririšamas prie kojos ir per visą kūną buvo praleidžiama elektros srovė. Didesnei daliai žmonių, su kuriais bendravau rūsyje, buvo sužaloti pečių sąnariai, mano kairioji ranka vis dar negrįžo į normalią padėtį. Ir šaudymai. Beje, sušaudymas mums buvo tarsi galimybė išsivaduoti. Nes, kai mus išvesdavo, imituodavo sušaudymą, mes patys prašėme, kad būtume sušaudyti, nes tam nebuvo pabaigos, šių kankinimų galo.
— Ar tai buvo per tas dvi savaites?
— Taip. Bet iš tikrųjų kankinimai ir fizinis poveikis tęsėsi šešis mėnesius. Tai buvo tyrimo veiksmai, kuriuos leidžia įstatymai. Kas dvi savaites mes buvome vežami į SBU pastatą trims dienoms ir dirbome kaip "Azovo" kovotojai, negerai, "kovotojai" — čia aš taip vaizdingai sakau. Mes buvome pririšami prie sienos, mums mušdavo per kepenis. Čia toks jų žaidimas: jei nukrenti, tave muša kojomis. Jei ne, toliau muša per kepenis, kol nukrisi. Ištvermės išbandymas, sakykime taip. Visą tą laiką ten buvo moteris, ir aš labai norėčiau žinoti jos likimą. Šiame rūsyje ji gyveno labai ilgai. Jos vardas Olga Ivanovna. Ir ji mus maitino, kai nematė apsaugininkas, duodavo atsigerti. Ir ji tikriausiai mus įkvėpė kovoti, kad mes visa tai ištvertume.
— Ar ji taip pat kalinė?
— Taip, kiek žinau, ji taip ir nepateko į kalėjimą. Tikiuosi, kad ji buvo paleista ar išmainyta. Bet ji labai ilgą laiką gyveno rūsyje.
— Kada kankinimai baigėsi?
— Kai byla buvo perduota teismui, po šešių mėnesių mes atsisakėme visų surašytų pareiškimų ir nusprendėme gintis. Ir jie nebeturėjo teisės mus išvesti iš kalėjimo kokiems nors tyrimo veiksmams. Todėl jie atvykdavo ir sumušdavo mus kalėjime. Mes, su pretekstu susitikti su advokatu, buvome nuvežti į tyrimo kambarį, kur buvo tam tikros patalpos, jos neužsidarydavo. Ir ten jie mus mušė.
— Kokiu tikslu jie jus mušė?
— Jie labai supyko, kai sužinojo, kad mes atsisakome pateikti parodymus, kuriuos išgavo per kankinimus. Ir jie nusprendė labiau prispausti mus. Kilo moralinės grėsmės, spaudimas. Tai buvo turbūt pats sunkiausias dalykas, kai jie grasino artimiesiems. Aš turiu dvi dukteris, ir kai jie išsamiai pasakojo, kaip jas kankins... Jie įvardijo jų galimos buvimo vietos adresus ir aš supratau, kad adresai buvo tikri, kad jie atliko darbą. Tai paveikė labiausiai. Tai baisiausias dalykas. Nes trečiąją arešto dieną mes susitaikėme su savo likimu. Bet tai, kad galėjo nukentėti artimieji — tai, be abejo, buvo sunkiausia iš visų.
— Kaip buvote areštuoti?
— Mes buvome name, privačiame sektoriuje. Buvo anksti ryte, kažkokia keista speciali operacija. Jie atvažiavo, šturmavo kaimyninį namą, mes tiesiog stebėjome. Greičiausiai jie ieškojo kažkokio įtariamojo, automobiliais išmušė vartus. Aš asmeniškai ėjau į virtuvę pietauti, tada visa tai staiga perėjo į mus: įsibrovė, paguldė ant grindų, vėl smūgiai, man smogė šautuvo buože per galvą. Nieko nesakydami ir nieko nepaaiškindami. Tada jau nuvilko viršutinius drabužius ir prasidėjo kažkokie tyrimo ar netyrimo veiksmai, sumušimai. Nuo devintos valandos ryto iki tamsos buvo vykdomas sulaikymas, nebuvo jokio pasipriešinimo, nes tai yra nedidelis gyvenamųjų namų rajonas, o jų atėjo maždaug pusė armijos.
— Kas jus sulaikė?
— Ukrainos saugumo tarnybos kontržvalgyba kartu su "Azovu". Tai beveik viena organizacija, jie dirba kartu. Kiek mes juos žinome — jie nuolat būna kartu. Apie kitas struktūras nieko nežinoma.
— Penkerius metus buvote kardomojo kalinimo įstaigoje, ir kankinimai tęsėsi penkerius metus?
— Kai JT ir Raudonojo Kryžiaus atstovai pirmą kartą lankėsi pas mus, jie užpildė kažkokias korteles, tai yra, mes jau buvome šiek tiek saugūs, jie mums paaiškino, kad mūsų daugiau nebedrįs kankinti, nedrįs daryti spaudimo artimiesiems. Tuomet nusprendėme aktyviai gintis, siekdami teisybės. Ir čia visa byla pradėjo byrėti, nes nagrinėjant visą bylą nukentėjusieji arba kaip saugumo pajėgų dalyviai liudijo teismo salėje. Taip atsitiko, kad jie prisipažino padarę nusikaltimus. Tie patys ten buvę Nacionalinės gvardijos vadai ir batalionų savanoriai tada buvo nelegalūs. Ir kuo toliau mes nagrinėjome šį reikalą, tuo labiau aiškėjo, kad iš tikrųjų šie vaikinai turėjo būti paleisti, o tie, kurie kurie tariamai nukentėjo, turėjo būti įkalinti.
O kaltinimo pusė ėmė trukdyti svarstyti patį procesą. Jie nustojo apklausinėti liudytojus, neapklausė daugiau nei 40 žmonių, nustojo apklausinėti aukas, taip pat apie 20 žmonių, nes "neįmanoma jų pristatyti" ir pan. Ir štai, laikas ėmė vilktis, tiesiog perkeliant teismo posėdžius. Grubiai tariant, reikalas sustojo. Kadangi daugmaž pradėjome suprasti įvykių teisinį komponentą, pradėjome susisiekti su įvairiomis institucijomis: valstybiniu tyrimų biuru, prokuratūra, visokiomis įstaigomis, įskaitant žmogaus teises, tuo metu buvo Lutkovskaja.
Dėl kankinimų, yra pagrįstas paaiškinimas, kodėl mes atsidūrėme kalėjime. Mes nusprendėme visa tai įrodyti. Bet, deja, į kiekvieną mūsų laišką sulaukdavome trijų visiškai skirtingų atsisakymų, tiesiog atsirašinėjimų, arba tai buvo tam tikri laiškai perkeliami iš vienos institucijos į kitą. Ir net per apeliacinius teismus įpareigojome prokuratūrą inicijuoti baudžiamąsias bylas. Buvo iškeltos bylos, tačiau be jokių tardymų, pokalbių su liudytojais, kuriuos turime. Ir bylos vėl buvo nutraukiamos. Neva mes tai išsigalvojome. Nors mūsų įrodymai jau buvo reikšmingi, tuo metu buvo ir liudytojų, kurie buvo pasirengę liudyti. Iš to paties rūsio buvo žmonių, kuriems pavyko iš ten ištrūkti, ir jie buvo pasirengę pasakyti, kas ten iš tikrųjų buvo. Nevardinsiu jų, nes jie yra toje teritorijoje ir tai yra labai pavojinga.
— Kokiais metais Raudonasis Kryžius ir JT susidomėjo jumis?
— Buvome aptikti 2015 metų vasarą. Nuo to laiko, apsilankius Raudonojo Kryžiaus ir JT atstovams, fizinio poveikio daugiau nebuvo, už ką, be abejo, esame labai dėkingi.
— Kas yra dokumentuose, kuriuos turite?
— Tai jau teismo procesas, 2018 metų, nes prokuratūra ne kartą nutraukdavo bylas prieš SBU ir "Azovą". Mes per teismus siekėme iškelti šias bylas <...>. Čia yra mano teiginys apie prokuratūros įgaliotų atstovų neveikimą, tenkinimai teismui įpareigoti prokurorą pradėti tyrimą, apklausti šios bylos prieš Nacionalinę gvardiją ir SBU, "Azov" liudytojus. Yra tam tikros pavardės ir pan. Ir šie teismo, Oktiabrsko apylinkės teismo nutarimai, arba atideda bylos nagrinėjimą mėnesiui ar dviem, kai mes jau pradedame laukti mėnesį ar du kokio nors atsakymo, ateina atsakymas, kad byla tiesiog baigiama nagrinėti.
Yra toks įdomus laiškas. Tai yra šioje šalyje naujai įkurtas valstybinis tyrimų biuras, kuris visą savo tarnybos esmę perbraukė šiuo vieninteliu popieriumi, nes čia jie pripažįsta, kad neištyrę, neapklausę liudytojų ir netyrę bylos medžiagos jie mano, kad aš viską sugalvojau, ir tuo remdamiesi jie nutraukia bylą. Tiksliau, jie jos net nepradėjo. Tai įrodo, kaip iš tikrųjų veikia Ukrainos tarnybos, kurios, kaip manoma, saugo įstatymus. Taip pat yra teismo įsakymų, kurie pakartotinai verčia bylą iškelti, ir iki šiol nebuvo jokios reakcijos. Tai yra, net prokuratūra neatsižvelgia į teismo sprendimą.
— Ar jums grąžino dokumentus ir kaltinimai jums buvo atmesti?
— Ne. Kaip mums buvo paaiškinta, mums buvo pagaminti nauji pasai, nes seni pasai arba dingo iš bylos medžiagos, arba tiesiog kažkur pradingo. Gavome naujus pasus ir, žinoma, be registracijos. Byla tęsiama. Mes buvome paleisti pagal asmeninį įsipareigojimą, įsipareigojome atvykti į kitus teismo posėdžius. Taip, mums, žinoma, ten buvo pažadėta, kad arešto nebus, tačiau aš turiu svarią priežastį paprasčiausiai netikėti šiais žodžiais. Aš žinau, kad bus areštas. Be to, atsižvelgiant į rimtus kaltinimus, kuriuos jie kelia mums. Belieka tik laukti, kol jie įvykdys dalį savo įsipareigojimų, kad įvyks teismas už akių ir mes būsime išteisinti. Savotiška proceso apsivalymo galimybė.
— Kaip manote, ar jūs galite būti sulaikytas pagal kitą straipsnį, po procesinio apsivalymo?
— Aš tuo visiškai tikras. Per tuos penkerius su puse metų mes matėme daugybę politinių bylų, kurios buvo taip suklastotos, kad jei asmuo galėjo būti teisiamas pagal 258 straipsnį "Dėl dalyvavimo teroristinėje organizacijoje", byla subyrėdavo, kai teisėjas aiškiai matė, kad asmuo yra absoliučiai nekaltas — tiesiog arba praėjo pro šalį, arba paskambino "ne tam žmogui", jis buvo paleidžiamas, tada buvo tiesiog padėta granata ir jis jau buvo įkalinimas pagal kitą straipsnį "už saugojimą". Tai yra labiausiai paplitęs atvejis.
Taip pat žinomas liūdnas Romo Žumajevo atvejis. Sėdėjau su šiuo vaikinu toje pačioje kameroje, labai protingas vaikinas. Jis taip gerai suprato teisinius niuansus, kad du kartus gavo namų areštą. Bet antrą kartą jis buvo nužudytas ant savo namų slenksčio. Ir tai suteikia tokį bendrą teisinės sistemos supratimą. Jei jie negali legaliai sulaikyti, jie tai padarys neteisėtai.
— Kokie yra jūsų ateities planai, kol negalite grįžti namo?
— Sakykime taip, kad mano nuomonė nepasikeitė, iš pat pradžių sau nusprendžiau, kad būsiu su Donbaso žmonėmis, gimiau Chersono regione, tačiau ilgą laiką gyvenau Donbase, čia sukūriau šeimą, tikiu, kad visoje buvusių apskričių teritorijoje pavyks pripažinti nepriklausomybę. Tikiuosi ir tikiu tuo. Žinau, kas ten vyksta, žiūriu per televizorių ir bendrauju su aplinkiniais žmonėmis, suprantu, kad tai ilgai netruks. Jau dabar žmonės pradeda suprasti, kokia valdžia buvo Porošenkos laikais, kaip sistema veikė, kokia bejėgė valdžia atėjo, kuri iš esmės nieko negali pakeisti. Ir vis dėlto viskas pasikeis į gerąją pusę, naudingą respublikai.
