Galima sakyti, kad Lietuvos vyriausybės vadovas — viena didelė intriga, ir visi spėlioja, ar jis liks savo poste, ar tęs politinę karjerą, ar kurs savo partiją ir taip toliau. Duotame interviu Skvernelis nepateikė konkrečių atsakymų į visus klausimus, bet pasakė labai daug svarbių dalykų, kurie gali turėti įtakos visos šalies raidai.
Pirma, jis planuoja likti premjeru iki Seimo rinkimų. Kitaip tariant, su sveikata viskas lyg ir neblogai. Kartu tai gera žinia politinei sistemai, kuriai šiuo metu užtenka turbulencijos, ir vyriausybės kaita jai visai nereikalinga (beje, šiame kontekste stebina neatsakingos politologų kalbos apie tai, jog Skvernelis turi atsistatydinti, nes "daro gėdą visai valstybei" — galbūt, jis ne pats geriausias vyriausybės vadovas, bet ir ne pats blogiausias).
Antra, premjeras aiškiai pareiškė, kad neketina kurti savo politinės partijos. Žinoma, šiame kontekste iš karto kyla klausimas — su kuo jis eis į rinkimus (ar bent jau, ką parems)?
Buvo kalbų, kad Skvernelis gali pereiti į Gintauto Palucko socialdemokratų stovyklą, bet savo interviu jis paaiškino, kodėl tai neįmanoma. Pirma, kaip pasakė premjeras, kol toje partijoje yra tokie politikai kaip Algirdas Sysas ir Julius Sabatauskas, tol jam ten nėra ką veikti. Kitaip tariant, "sena socdemų gvardija", matyt, nusiteikusi prieš jo atėjimą, o dar vienos partinės krizės (skilimo) Paluckas, turbūt, nenori, nes tai gali būti lemtingas smūgis ir jam, ir partijai.
Be to, Skvernelis nesuprato, kodėl socdemai balsavo prieš, jo manymu, socialiai orientuotą biudžetą, elgdamiesi kaip konservatorių satelitai. Ir čia galima pereiti prie pagrindinio premjero interviu "patiekalo".
Kaip pažymėjo "Tėvynės sąjungos" atstovas Arvydas Anušauskas: "Pagaliau premjeras ištarė B ir tapo visom prasmėm panašus į Karbauskį". Anksčiau būtent pastarasis nuolat kritikuodavo konservatorius kaip antivalstybinę politinę jėgą, o dabar tą patį pasakė Skvernelis, kuris pastaruoju metu stengėsi nesivelti į įvairius politinius ginčus.
Sunku vienareikšmiškai pasakyti, kas privertė premjerą užimti tokią radikalią poziciją "Tėvynės sąjungos" atžvilgiu, bet po šio išpuolio susidarė įspūdis, kad tai jau principo reikalas.
Dar daugiau, Skvernelis ne tik paragino žmones nebalsuoti už konservatorius ir leido suprasti, jog parems "valstiečius" jų kovoje su šiuo blogiu, bet ir paragino visas centro-kairės politines jėgas susivienyti, kad tik kolektyvinis "Landsbergis" negautų valdžios.
Tai labai rimtas pareiškimas, reiškiantis, kad paliaubų nebus ir kad prieš Seimo rinkimus Lietuvos laukia aštrus sisteminis karas be taisyklių ir pasigailėjimo. Politinio proceso teoretikui tai labai įdomi realija, bet valstybei — labai bloga žinia: ne veltui sakoma — kai ponai pešasi, mužikai į kaulus gauna.
Niuansas — Skvernelis pripažino, kad kartais nesutaria su Ramūnu Karbauskiu, bet priešprieša su konservatoriais, atrodo, yra tas vienijantis veiksnys, kuris užglaistys aštrius kampus jų santykiuose ir padės pasiekti kažkokį kompromisą. Kitaip Skvernelis, greičiausiai, nesakytų: "Bet kokiu atveju, valstiečiai, aš esu jų vyriausybės deleguotas ministras pirmininkas, tai nesvarbu, ar dalyvausiu rinkimuose, ar ne, mes darysime viską, kad politinė jėga tikrai galėtų sėkmingai pasirodyti".
Baigiant, norisi užfiksuoti dar kelis svarbius momentus. Pirma, Skvernelis pažymėjo, kad reikia "pramušti" informacinę blokadą, kad žmonės sužinotų ir suprastų vyriausybės nuveiktus darbus, o ne tik matytų konservatorių "viešųjų ryšių akcijas" be jokių konstruktyvių pasiūlymų (ir šiuo atveju įdomu tai, kad premjeras davė interviu TV3 televizijai, o ne valstybiniam LRT kanalui, kuris laikomas konservatorių ruporu).
Antra, bus įdomu pažiūrėti, kokią poziciją mirtinoje politinėje kovoje užims prezidentas. Prieš rinkimus buvo sakoma, kad Gitanas Nausėda yra neoficialus "Tėvynės sąjungos" kandidatas. Kol kas jis to savo elgesiu nepatvirtino ir nepaneigė, tačiau kritinė situacija turėtų parodyti, kas yra kas.
Pagaliau, konservatorių reakcija į Skvernelio žodžius buvo labai audringa, tam tikra prasme isteriška. Pavyzdžiui, Andrius Kubilius pažymėjo: "Man tokie premjero žodžiai visiškai apgailėtinai skamba ir aš kitaip, kaip tiktai politinės desperacijos, negaliu to įvertinti. O politinė desperacija dažniausiai ištinka tada, kai pradeda jausti patys, kad artėja politinė pabaiga. Tai labai panašiai šiuo metu elgiasi Vladimiras Putinas, kuris ėmėsi šiek tiek kitos, Antrojo pasaulinio karo pradžios, temos. Bet vėlgi šneka su rusiška desperacija apie tai, kad Lenkija pati kalta, kad Hitleris ir Stalinas ją užpuolė ir pasidalino".
Šiuo atveju norisi paklausti: jeigu Skvernelio žodžiai — tik beviltiška desperacija prieš pabaigą, kam kreipti į juos dėmesį ir komentuoti? Juk, kaip pasakė premjeras, nereikia jaudintis — brandi visuomenė išsirinks brandžius politikus. Ar ne?
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
