Ne taip seniai, vos prieš pusantrų metų, Vokietijos kanclerės Angelos Merkel derybos su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu daugiausia buvo siejamos su Ukrainos klausimais. Reikėjo arba nedelsiant sustabdyti kovotojų puolimą, arba kanclerė mėgino "prastumti" naujus Ukrainos norus (daugiausia susijusius su Minsko susitarimų pokyčiais Kijevo naudai). Arba reikėjo "Nord Stream-2" tiesimo klausimą susieti su privalomu pakankamo Rusijos dujų tranzito per Ukrainą tūrio išsaugojimu.
Šį kartą viskas buvo kitaip. Sausio 11 dieną, šeštadienį, įvyko dramatiški pokyčiai — Maskvoje buvo aptartas visas globalių problemų spektras. Be to, Ukrainos tema užėmė periferinę vietą. Vokietija, kuri paprastai yra labai atsargi tarptautinės politikos srityje ir stengiasi nekeisti esamo formato, išsaugodama net pasenusius ryšius, šį kartą aštriai, nedviprasmiškai ir savo iniciatyva performavo tradicinę darbotvarkę. Anksčiau Rusija neprieštaravo diskusijoms apie jos veiksmus ir jų koordinavimą su Vokietija. Maskva vertina Berlyną kaip natūralų sąjungininką, kuris tik dėl tragiško atsitikimo atsidūrė priešininkų gretose (ir dėl to kenčia).
Dirbtinis priešiškumas
Rusijos ir Vokietijos santykių istorija nuo XIX amžiaus pabaigos vystėsi visiškai nenatūraliai. Anglosaksų išprovokuota dviejų stipriausių kontinentinės Europos valstybių konfrontacija leido sunaikinti Rusijos ir Vokietijos galią tarpusavio karuose bei perskirstyti abiejų šalių išteklius jų naudai. Ekonomikos augimo, pramonės plėtros, žmonių kūrybinio genialumo, kuris užtikrino spartų technologinį vystymąsi, atžvilgiu Rusija ir Vokietija XX amžiaus pirmojoje pusėje turėjo pasidalinti pirmąsias vietas pasaulyje — jei ne du pasauliniais karai, kuriuose dėl anglosaksų intrigų jos buvo priverstos kovoti viena prieš kitą.
Vis dar išlieka priešiškumo šimtmečio "poskonis". Maskva ir Berlynas yra ne tik strateginiai partneriai, bet netgi visiškai situaciniai sąjungininkai (atrodo, kad Vokietija dar tik įsisąmonina tokio aljanso poreikį). Tačiau diskusijos formatas, kurį pasiūlė Merkel per pastarąjį vizitą Maskvoje, lenkia oficialių santykių plėtrą. Aptardamos pasaulines problemas, Rusija ir Vokietija nustato, kad tarp jų ne tik nėra nesuderinamų prieštaravimų — jos beveik vienodai žvelgia į daugelį šiuolaikiniame pasaulyje vykstančių procesų, mato maždaug tas pačias išeitis iš pasaulį užklupusios sisteminės krizės, tuos pačius dabartinių problemų sprendimo būdus.
Taigi, dabartinio susitikimo metu daugiausia dėmesio buvo skiriama diskusijai apie situaciją Artimuosiuose Rytuose ir dujotiekio "Nord Stream-2" užbaigimo problemas. Paskelbta, kad dujotiekis bus baigtas, nors ir šiek tiek vėluojant. Pareikšdami apie neišvengiamą dujotiekio užbaigimą (o Putinas netgi paskelbė galutinius terminus — einamųjų metų pabaiga-kitų metų pradžia), abu vadovai surizikavo savo reputacija. Dabar dujotiekio paleidimas iš tikrųjų yra neišvengiamas.
Bendri reikalai suartina
Bendros problemos (tiksliau, jų bendras sprendimas) suartina. Po derybų Maskvoje Rusija ir Vokietija gavo papildomų "taškų".
Norint veiksmingai išspręsti bendras problemas, abiejų šalių objektyvūs interesai reikalauja sudaryti politinę ir ekonominę sąjungą (jei ne de jure, tai bent de facto). Atsižvelgiant į problemas, susijusias su NATO ir ES viduje, Berlynas akivaizdžiai tuo domėsis.
Nežinau, ar Merkel turės laiko asmeniškai suformuoti Rusijos ir Vokietijos sąjungą prieš išeidama į pensiją (jai liko per mažai laiko, o tai nėra lengva užduotis), tačiau ji akivaizdžiai padarys viską, kad jos įpėdinis (kas jis bebūtų) negalėtų persvarstyti šios strateginės Vokietijos politikos krypties.
Mano manymu, Europos politinės galios centras pasislenka į Rytus, o Paryžius ir Roma neprieštarauja prisijungimui prie Berlyno — Maskvos – Pekino ašies formavimui (Prancūzijos prezidentas ir Italijos ministras pirmininkas paskambino Putinui iškart po to, kai Merkel paliko Maskvą, ir aptarė tuos pačius klausimus).
Žlugus TSRS, Europoje prasidėjo įtakos sferų (arba, kaip jos dabar vadinamos, gyvybinių interesų zonų) pertvarka, atsižvelgiant į naujas realijas. Realijos vėl keičiasi. Tam, kas pavėluos į istorijos laivą, beliks tik verkti.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
