VILNIUS, sausio 23 — Sputnik. Nors yra išsaugoti istoriniai dokumentai apie tai, kas iš tikrųjų įvyko per Antrąjį pasaulinį karą, Lietuvos valdžia skelbia melagingus teiginius apie Holokaustą, savo tinklaraštyje portale "The Times of Israel" rašo diplomatas, lietuvių kilmės amerikietis Grantas Arturas Gočinas (Grant Arthur Gochin), pateikęs ieškinį Lietuvai dėl nacių bendrininko Jono Noreikos ("Generolo Vėtros").
Gočinas pateikė faktus apie žydų gyvenimą Lietuvoje XX amžiaus pirmojoje pusėje. Kaip prisimena diplomatas, 1918 metais Lietuvai tapus nepriklausoma, Lietuvos valdžia kreipėsi į žydų bendruomenę prašydama pagalbos "sukurti valstybę". Tuomet žydams buvo pažadėta, kad už jų dalyvavimą bus atlyginta ir jie bus vertinami "kaip lygūs, be išankstinio nusistatymo". Žydų bendruomenė stojo į lietuvių pusę, tačiau to, kas buvo pažadėta, negavo.
Priešingai, pasak Gočino, naujoji Lietuvos valstybė vis labiau priešinosi žydų bendruomenei, o 1920-ųjų pradžios ekonominė krizė sukėlė antisemitinius protestus. Tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų antisemitinės nuotaikos Lietuvos visuomenėje tik augo.
"Šeštajame dešimtmetyje Lietuvos žydams buvo taikomi vis griežtesni apribojimai ir priespauda. Jie buvo pašalinti iš verslo ir valdžios. Lietuvos verslininkų ir ksenofobų, tokių kaip Jonas Noreika (antisemitinės knygos "Pakelk galvą, lietuvi!" autorius ir būsimas nacių bendrininkas, kuris dabar yra šlovinamas kaip nacionalinis didvyris), asociacija kvietė lietuvius boikotuoti žydų verslą, o fašizmu ir nacionalsocializmu susižavėję politikai ir diplomatai, tokie kaip Kazys Škirpa, ieškojo ir sudarė sąjungas su nacistine Vokietija", — rašoma straipsnyje.
Lietuvos verslininkų asociacija, sukarinta organizacija "Šaulių sąjunga" ir kitos grupės platino antisemitinius leidinius. Iki 4-ojo dešimtmečio pabaigos puolimai prieš žydus buvo vis dažnesni, įskaitant išpuolius jų namuose, mokyklose ir sinagogose.
Pasak Gočino, 1940 metais, po įstojimo į TSRS, lietuviai ėmė kaltinti žydus dėl "sovietinės okupacijos" ir šioje propagandoje aktyviai dalyvavo Škirpa bei jo bendražygiai. Pagal nacių stilių, aktyvistai "tapatino žydus su komunistais ir pažadėjo nepriklausomą Lietuvą be žydų, susijungiant su Hitleriu, kad būtų galima sukurti "naująją Europą".
"Lietuvos žydų genocidas prasidėjo dar prieš ateinant naciams. Po sovietų pasitraukimo ginkluoti lietuviai pradėjo masiškai plėšikauti ir žudyti žydus. Lietuvos laikinoji vyriausybė nacių dvasia pasirašė įstatymus ir nė vienoje oficialioje tarnyboje tam, kad apsaugotų žydus nuo represijų, niekas nė piršto nepajudino. Nužudyta daugiau žydų nei bet kurioje kitoje šalyje. Nacistinėje Vokietijoje būti žydu buvo saugiau nei Lietuvoje", — rašo diplomatas.
Dabar oficiali Vilniaus versija yra tokia, kad paprasti lietuviai ir valdininkai tariamai "nežinojo", kas vyksta su žydų bendruomene. Tačiau šis "nežinojimas" nesutrukdė valdžios institucijoms paprašyti piliečių "viešai nežudyti žydų" (kaip buvo paskelbta ministrų susitikime 1941 metų birželio 27 dieną). To paties susitikimo protokole taip pat pateiktas tuometinio infrastruktūros ir komunalinių paslaugų ministro Vytauto Landsbergio-Žemkalnio pranešimas apie žydų represijas Kaune. Taigi pareigūnai gerai suprato, kas vyksta su žydų bendruomene. Beje, kaip prisimena Gočinas, Landsbergis-Žemkalnis yra dabartinio "Lietuvos demokratijos patriarcho" Vytauto Landsbergio tėvas.
Savo straipsnyje Gočinas aštriai kritikavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro teiginį, kad Noreika, tapęs Šiaulių apskrities seniūnu, ne tik tikėjo, kad žydai bus "saugesni" gete, bet netgi tariamai slapta dalyvavo juos "gelbėdamas". Kaip pažymi diplomatas, tokių teiginių patvirtinančių įrodymų nėra ir nė vienas Noreikos "išgelbėtas" žydas nebuvo įvardytas.
Dabar, kaip prisimena Gočinas, Lietuvos valdžia skelbia poziciją, kad žydų žudynėse dalyvavo tik nedidelė dalis lietuvių ir kad buvo "daugybė gelbėtojų" (nepaisant to, kad, pasak diplomato, tik 0,04 proc. lietuvių gelbėjo žydų bendruomenę).
Žlugus TSRS Lietuvos valdžia skyrė daug laiko ieškodama kaltų dėl "sovietinės priespaudos" lietuvių, tačiau Vilnius nenubaudė nė vieno iš Holokausto bendrininkų. Be to, Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir toliau tikina, kad nė vienas iš "laisvės kovotojų" ir "nacionalinių didvyrių" nežudė žydų. Vargas tiems lietuviams, kurie abejoja tokiais valdžios teiginiais, pastebi Gočinas ir prisimena skandalą, susijusį su lietuvių rašytoja Rūta Vanagaite, išdrįsusia suabejoti "miško brolio" Adolfo Ramanausko (Vanago) "didvyriškumu".
"Šiuolaikinė Lietuvos apgaulės Holokausto tema priemonė yra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Atrodo, kad centro mokslininkai negali nustatyti, kas žudė žydus, tačiau jie gali tiksliai nustatyti, kas buvo nesąžininga etninių lietuvių atžvilgiu", — rašo diplomatas, primindamas, kad net Amerikos Kongreso nariai paragino Lietuvą nustoti naudotis JAV dokumentais, kad būtų iškraipyti faktai apie Holokaustą.
Kaip anksčiau pranešė Sputnik Lietuva, Gočinas kreipėsi į Lietuvos teismą po to, kai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras atsisakė peržiūrėti istorinę išvadą apie Noreikos asmenybę. Teisėjai nurodė ieškinio "nepagrįstumą". Anot Gočino, tokiam teismui įrodymai neturi nė menkiausios vertės.
Kaip pažymėjo amerikietis, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ne tik atmetė jo prašymą pakeisti istorinę išvadą, bet ir neatskleidė nė vieno pareiškėjo pateikto istorinio dokumento, pateikė selektyvius atsakymus ir vengė pagrindinės temos — Noreikos ir "Lietuvos aktyvistų fronto" vaidmens žydų žudynėse Žemaitijoje.
Tai atsitiko nepaisant to, kad Noreikos anūkė, amerikiečių žurnalistė Silvija Foti, buvo liudytoja Gočino pusėje.
Foti pati atliko savo senelio gyvenimo tyrimą. Po kelionės į Lietuvą ir susitikimo su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktore ji sužinojo, kad vokiečių užpuolikai paskyrė Noreiką apskrities viršininku ir jis savo ranka pasirašė įsakymus dėl žydų pervežimo į getą ir jų turto nusavinimo.
