Renginiuose, skirtuose Aušvico išlaisvinimo 75-osioms metinėms paminėti, svečio amerikiečio — JAV viceprezidento Maiko Penso — kalba, be abejo, buvo ne pati įspūdingiausia, bet sukėlė itin didelį atgarsį.
Ir ne dėl to, kad Pensas pasakė kažką įspūdingo — ne, jam pavyko pasiekti nuostabų rezonansą dėl to, ko nepasakė.
Savo kalboje apie koncentracijos stovyklos kalinių išlaisvinimą JAV viceprezidentas įsigudrino paminėti amerikiečių kareivius (kurių ten nebuvo) ir nepaminėti sovietų karių (kurie ne tik išlaisvino stovyklą, bet ir už tai sumokėjo savo gyvybe). Jo aiškinimu, Aušvico vartus atidarė kažkas panašaus į "olimpinius atletus be priklausomumo jokiai valstybei" — "beveidžiai" kareiviai.
...Ką čia verta paminėti. Iš esmės šis požiūris, be abejo, visiškai atitinka naujausią XX amžiaus istorijos sampratą — koncepciją, sukurtą prieš kelis dešimtmečius ir uoliai įgyvendinamą.
Suprantama, kad XX amžiuje nebuvo jokios didžios šalies Tarybų Sąjungos, turinčios tragišką, bet didingą istoriją. Nebuvo atlikta jokių žygdarbių. Nebuvo šalies, kuri, pakilusi iš Pirmojo pasaulinio karo pelenų, atlaikė minios įsibrovėlių ir naujų Rytų Europos mini imperijų puolimą, atsigavo po niokojimo, ilgus metus bandė surasti sąjungininkų prieš nacistinę Vokietiją ir negalėjo jų rasti, buvo užpulta nacių ir nugalėjo, išlaisvino Aušvicą ir užėmė Berlyną, o vėliau pirmoji istorijoje užkariavo kosmosą — tokios šalies nebuvo.
Buvo kita šalis — totalitarinė Sovietų Sąjunga, mutavusi iš obskurantiškos Rusijos imperijos, sudariusi aljansą su Hitleriu, kad padalintų taikią Lenkiją, už ją sumokėjo, gyvavo keletą dešimtmečių ilgiau už totalitarinį reichą, pavergusi rytų europiečius, tačiau praradusi istorinę konfrontaciją su laisvu pasauliu, kuris paleido pirmą žmogų į Mėnulį.
TSRS žlugo, tačiau pagrindinis jos fragmentas vėl mutavo — į šiuolaikinę Putino Rusiją — kuri ir toliau (nepribaigta nelaboji) sėja blogį ir kišasi į rinkimus.
Ši koncepcija, kaip matome, neturi jokių prieštaravimų, ji yra gana harmoninga.
Ji turi tik vieną problemą: XX (ir net XXI) amžiaus istorijoje užfiksuota daug didžių ir gerų darbų, kuriuos šis Mordoras padarė.
Ir vienintelis būdas nepažeisti koncepcijos — tylėti apie juos.
Paprastai tai puikiai pavyksta — laisvasis pasaulis, kaip žinote, turi nuotolinio valdymo pultą nuo realybės, kuris atgaline data gali išjungti milijonų kvadratinių kilometrų plote šviesą daugeliui metų ir ant viršaus užrašyti "čia nieko nebuvo".
Galima skleisti neįtikėtinus mitus apie "išprievartautą Vokietiją" (tai puiki alternatyva faktui, kad puolė Berlynas).
Bet kai atsiveria tikroji istorija ir pradeda pirštu baksnoti į savo antkapius — nuotolinio valdymo pultas nuo realybės pradeda gesti.
Ir štai stovi JAV viceprezidentas Aušvico išvadavimo dienos minėjime — ir tiesiog negali ištarti frazės: "Raudonoji armija išlaisvino Aušvicą". Jo gėdingoje programoje šios frazės neįmanoma ištarti, jos tarti negalima, absurdiška ir nėra reikalo. Aušvicas išsivadavo savaime: nes išvadavimas yra gėris, o rusai negalėjo padaryti nieko gero. Aušvicas išsivadavo, o Lenkija, kurios teritorijoje jis buvo įsteigtas, buvo pavergta sovietų įsibrovėlių (pavergimas yra blogis. Tarybiniai žmonės galėjo tai padaryti).
...Tiesą sakant, dėl tos pačios priežasties Jeruzalėje nebuvo Lenkijos prezidento. Lenkija taip ilgai dirbo su savo kaip Antrojo pasaulinio karo aukos įvaizdžiu (jie net kukliai pasivadino "Europos Kristumi"), kad net paprastas Rusijos priminimas apie faktus jai buvo nepakeliamas.
Apie tai, kaip Lenkija bandė susidraugauti su Hitleriu siejama antisemitizmo, o 1938 metais su juo padalijo Čekoslovakiją.
Apie tai, kaip Armija Krajova išnaikino žydus.
Varšuvai tiesiog neatlaikė nervai, ji nervinga. Ji buvo įpratusi, kad dešimtmečius ji galėjo reikalauti atgailos už Katynę ir negirdėti prieštaravimų. Ji nežino, kaip reaguoti, kai jai primena jos pačios praeitį.
Tačiau JAV nesinervina. Joms iš esmės Antrasis pasaulinis karas prasidėjo Europoje, prisimename, 1944 metais — tai yra, į didžiąją karo dalį amerikiečiai pavėlavo. Jiems tai greičiau scenarijus kino filmui, o jau filmus jie tikrai moka kurti. Ten Hitlerį amerikiečiai gali sušaudyti Paryžiaus kino teatre.
Vienintelė problema yra ta, kad realybė nėra filmas.
O kai tarp žmonių, kurių giminės atmintis yra pilna tikro karo, — kankinių, išlaisvintojų ir išlaisvintųjų palikuonių — atsistoja džiaugsmingas pozityviai nusiteikęs "autsaideris" ir NEpaskelbia išlaisvintojų vardo, nes tai neatitinka koncepcijos, visiems pasidaro akivaizdu, kokia pigi klastotė atvažiavo. Pensas.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
