VILNIUS, vasario 3 — Sputnik. Oficiali Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova pakomentavo Estijos prezidentės Kersti Kaljulaid žodžius, kad 1920 metų Tartu taikos sutartis tebegalioja.
"Tokie pareiškimai kaip "Tartu sutartis galioja", "mes turime reikalauti reparacijų" rodo, kad šių šalių politinis elitas turi problemų ne su praeitimi, o su ateitimi. Matyt, plėtros krizė — neturi kuo pritraukti rinkėjus", — Facebook paskyroje parašė Zacharova.
Sekmadienį Kaljulaid pareiškė, kad Tartu taikos sutartis "buvo, yra ir liks Estijos valstybės gimimo liudijimu", kad ji galioja ir kad Estija savo noru nestojo į Tarybų Sąjungą.
Anksčiau Lenkijos užsienio reikalų viceministras Pavelas Jablonskis paskelbė apie Varšuvos "besąlygišką" teisę į žalos atlyginimą iš Rusijos už "žalą", neva padarytą jai Antrojo pasaulinio karo metu.
Tartu sutartis
Tartu taikos sutartis buvo sudaryta 1920 metų vasario 2 dieną, pasibaigus karo veiksmams Išvadavimo kare. Remiantis dokumentu, Sovietų Rusija tapo pirmąja valstybe pasaulyje, pripažinusia Estijos nepriklausomybę.
Maskva ir Talinas nustatė valstybės sienos liniją. Pagal susitarimą Estijai buvo perduota dalis Pskovo gubernijos (vadinamasis Pečoros kraštas, dabar Pskovo srities Pečoros rajonas), dešiniajame Narovos (Narva) upės krante esančios teritorijos (šiandien — Leningrado srities teritorija). 1944 metais šios žemės buvo grąžintos RSFSR.
Talinas vis dar laiko šią sutartį dokumentu, patvirtinančiu šalies suverenitetą, kuris primena apie Estijos valstybės gimimą ir dabartinės Estijos paveldėjimą. Rusija Tartu sutartį laiko istoriniu dokumentu, neturinčiu teisinės galios.
Sovietinė "okupacija"
Baltijos šalių politikai reguliariai skelbia pareiškimus apie "sovietinę okupaciją" ir reikalauja žalos atlyginimo, tuo metu Rusijos Federacija ne kartą pabrėžė, kad Baltijos šalys neturi teisinio pagrindo ko nors reikalauti.
Maskva ne kartą pareiškė, kad Baltijos šalių prisijungimas prie TSRS 1940 metais neprieštaravo nė vienam to meto tarptautinės teisės punktui. Tarp šalių nebuvo karinio konflikto, o vietos valdžia netrukdė sovietų kariuomenės patekimui į respublikas ir išreiškė akivaizdų sutikimą. Be to, sovietmečiu Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje veikė nacionalinės valdžios institucijos.
