Baigiantis EPTA žiemos sesijai blokuoti Rusijos dalyvavimą bandyta, pasiremiant eile tariamų jos nuodėmių – pradedant tariama Krymo "aneksija" 2014-ųjų pavasarį, baigiant šių metų pradžioje Vladimiro Putino paskelbtomis konstitucinėmis reformomis. Postringauta ir apie besitęsiančią įtampą Donbase.
Būtent taip siūlymus blokuoti Rusijos dalyvavimą grindė Zingeris bei Lietuvos parlamentarų grupei ETPA vadovaujantis Algirdas Butkevičius. Nors tokie argumentai Lietuvoje, kaip ir kitose tikrų tikriausiais rusofobijos bastionais esančiose JAV satelitinėse valstybėse Rytų Europoje, yra visiškai įprasti – panašu, kad senosios Europos jie nesudomino.
Už Rusijos dalyvavimą nubalsavus 96-iems, o prieš, vos 44-iems (ir susilaikius 7-iems) delegatams, mūsų lietuviškieji rusofobai liko "ant ledo".
2014-aisiais, motyvuojant įvykusiuoju Krymo referendumu, iš Rusijos balsavimo teisė ETPA buvo atimta. Rusijos atstovų reakcija buvo ETPA boikotas, kuris tęsėsi iki pat praėjusių 2019-ųjų metų vasaros, kai pačios ETPA sprendimu, Vakarų Europos elitiniams sluoksniams pabijojus visiško Rusijos pasitraukimo iš minėtosios organizacijos, Rusijai visos teisės buvo atstatytos.
Kad toks žingsnis nepatiko Lietuvos, kaip ir kitų šalių, sudarančių JAV kontroliuojamą Rytų Europos antirusiškąjį "koridorių", atstovams – pakeisti dalyko negalėjo. Čia veikia daug didesni faktoriai, o būtent – didžiųjų ES valstybių, ypač Vokietijos ir Prancūzijos ekonominiai interesai, kuriems Rusija reikalinga ne kaip priešas, bet strateginis partneris ir gamtinių išteklių tiekėjas.
Todėl tai, kas vyksta – yra visiškai dėsninga. ES lyderėms reikalinga Rusija, kaip kad Rusijai – jos. Chaoso ir nuosmukio Rusijoje, tuo tarpu, pirmiausiai siekia Jungtinių Valstijų valdantieji sluoksniai, o tiksliau – šio elito dalis, desperatiškai bandanti išlaikyti kuo toliau, tuo labiau JAV iš rankų slystančią pasaulinę hegemoniją. Čia matyti vienas iš esminių momentų, ties kuriais atsiskleidžia vis ryškėjanti JAV ir ES interesų takoskyra.
Takoskyra, kurios kontekste ir turėtume suprasti antirusišką Lietuvos delegatų akciją ETPA. Ne vien Vokietijai ir Prancūzijai, bet daugeliui kitų ES valstybių konfliktai su Rusija reikalingi taip pat, kaip šuniui reikalinga penkta koja. Tačiau būtent tokių konfliktų trokšta Jungtinės Valstijos, kažkada, taip vadinamojo „Šaltojo karo“ metu, faktiškai laikiusios Maršalo plano atstatytą Vakarų Europą ant savojo pavadėlio.
Čia pasireiškia ir Lietuva, ir kitos minėtojo Rytų Europos "antirusiškojo koridoriaus" valstybės, kaip tikrų tikriausi Jungtinių Valstijų vasalai. O būtent, kaip minėtojo troškimo sukurstyti ir kiek įmanoma labiau išeskaluoti konfliktą su Rusija, reprezentantai. Šiuo atveju iš tiesų nuosekliai veikiama pagal labai konkrečią ir neblogai atidirbtą, JAV interesus atitinkančią schemą.
Visgi tokia schema iškrenta iš bendrojo ES konteksto. Europą ir Rusiją suveda ir pragmatinis ekonominis interesas, ir paprasčiausias būtinumas. Bet tuo viskas ir baigiasi. Kokie bebūtų bendri jų reikalai, Rusija eina ne Europos, ne Jungtinių Valstijų, ar kokių kitokiu, bet būtent savu, rusišku keliu. Ypač tai matyti iš V. Putino inicijuotos konstitucinės reformos, kurios vienas pagrindinių momentų – Rusijos įstatymų viršenybė tarptautinės teisės atžvilgiu.
Anot politologo Sergejaus Kurginiano – tai, kartu su Putino pastebėjimais 2019-ųjų pabaigoje dėl Antrojo pasaulinio karo, Molotovo-Ribentropo pakto ir vadinamosios "dvejų totalitarizmų", arba komunizmo prilyginimo nacizmui teorijos – rodo, kad Rusija pagaliau atsisako Vakarų, tiek ES, tiek Jungtinių Valstijų primetamo supratimo, jų viešpataujančių istorinių ideologemų. Žodžiu, kad Rusija eina kitu keliu.
Visiškai natūralu, kad rusofobams tai nepatinka. Natūralu ir tai, kad šis motyvas iškilo EPTA, kur tokie, kaip A. Butkevičius, kaltina Rusiją tariamu "antidemokratiškumu", kadangi V. Putinas kelia Rusijos įstatymus aukščiau tarptautinių. Kad Jungtinės Valstijos pastaraisiais manipuliuoja, "demokratijos" ir "žmogaus teisių" šūkiais teisindamos karines intervencijas prieš nepriklausomas šalis, tokių "teisuolių" nedomina.
Kas reiškia, kad tarptautinė teisė čia – lyg žaislas Jungtinių Valstijų rankose. Todėl Rusijos posūkį link nacionalinės teisės viršenybės smerkti gali tik ciniški veidmainiai, arba paskutiniai idiotai. Pagaliau, čia matyti jau objektyviu tapęs didžiųjų pasaulio galybių kelių takoskyros, žodžiu – ligšiolinio tarptautinio konsensuso (kiek tokio apskritai būta iki XXI amžiaus) erozija, visiškas jo byrėjimas – iš kurio vienaip ar kitaip, bet turės kilti alternatyvios formos, į kurias vienaip ar kitaip, bet "įsipaišyti" turės ir Lietuva.
Tačiau rusofobinių Lietuvos politikų šie procesai nedomina. Atsisakymą blokuoti Rusijos dalyvavimą ETPA jie priima kaip tikrų tikriausią nusikaltimą. Iš tiesų, kaip pažymėjo Rusijos atstovas ETPA Leonidas Sluckis – paskutinioji sesija baigėsi Rusijai tikrai labai palankiu nutarimu. Todėl dabar mūsiškiai rusofobai griebiasi už galvos ir imasi desperatiškų veiksmų.
O būtent – pareikalaudami ETPA paskutinįjį, jiems neįtikusį sprendimą dėl Rusijos naujai persvarstyti ir atšaukti. Kodėl, kam ir kieno labui – tikriausiai yra aišku. Kaip aišku yra ir tai, kad čia jiems nieko neišeis. Kadangi Europai Rusija yra reikalinga. Beje – kaip ir Lietuvai. Tiktai čia susiduriame su neadekvačiu, patologišku, netgi klinikiniu tikrovės neigimu, kuriuo dabar ir grindžiama mūsų šalies politika.
Kokios antirusiškos provokacijos laukia ateityje, lieka atviru klausimu. Tačiau viena yra aišku: kad tiek dabar, tiek numatomoje ateityje viešpataujantieji Lietuvos politiniai sluoksniai kaip laikėsi, tiek toliau laikysis rusofobinio kurso. O į ką jisai mus atves, teparodys laikas. Kaip sakoma: pagyvensim – pamatysim.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
