Lenkų statistai ir toliau "tampo už ūsų" savo kolegas lietuvius — akivaizdu, kokie Lietuvos piliečiai yra nepatriotiški, daugelį metų važinėdami į Lenkiją. Įvairiais skaičiavimais, lietuviai per metus pas savo kaimynus palieka apie pusę milijardo eurų, arba šešis procentus Lietuvos metinio biudžeto. O lietuviai turi priežasčių rinktis lenkiškas prekes.
"O kaip kitaip? Taip, aš reguliariai važiuoju į Lenkiją, kad sutaupyčiau kelis šimtus eurų dėl kainų skirtumo. Jie mūsų biudžete tikrai pravers. Tik vyriausybė sako, kad niekas nevažiuoja, kad gyvename puikiai, bet tai melas — iš tikrųjų nemažai žmonių iš Lietuvos, ypač gyvenantys pasienio regionuose, apsiperka Lenkijoje. Nes ten dauguma prekių yra iš tikrųjų per pusę ar tris kartus pigesnės. Pradedant vata ir baigiant prietaisais. Jau nekalbant apie maisto produktus ir buitinę chemiją," — pasakoja Aleksandras.
Jis prasitaria, kad dabar pradėjo rečiau keliauti, nes Vilniuje pradėjo veikti palyginti nebrangios Europos tinklo parduotuvės, kurios pastūmėjo nacionalinius monopolistus, priversdamos juos mažinti kainas. Bet jei namuose nusimato šventė ar reikia suruošti vaiką į mokyklą ar nusipirkti įrangos — be dvejonių sėda už vairo.
"Mudu su žmona nuomojamės autobusą (mikroautobusą — Sputnik) už 40–50 eurų per dieną, pasikviečiame ką nors iš pažįstamų, kad kelionė kainuotų pigiau, ir keliaujame į Balstogę. Tai maždaug trys šimtai kilometrų, netoliese yra trys didžiuliai prekybos centrai — pastatome mašiną ir einame į visus iš eilės: maisto produktai, įrankiai ir statybinės medžiagos, drabužiai ir prekės poilsiui bei sportui. Anksčiau važiuodavome į Suvalkus, šis miestas yra šimtu kilometrų arčiau Vilniaus, tačiau yra parduotuvių išsibarstę ir nelabai patogu apsipirkti. Be to, ten daugiau lietuvių. Suvalkai yra arčiau sienos, todėl mes pakeitėme maršrutą", — sako Aleksandras.
Jis aiškina, kad prasminga vykti į Lenkiją, net jei planuojate nusipirkti tik, tarkime, televizorių — autobuso nuoma iš karto atsiperka. Jei pirksite dar ka nors, žymiai daugiau sutaupysite.
"Aš namuose turiu didelį šaldiklį. Paprastai perkame 20–30 kilogramų vištienos. Jei gausite nuolaidų, vištiena Balstogėje yra keturis kartus pigesnė nei Vilniuje. Mes imame ir kitos šaldytos mėsos, sviesto. Žinoma, mes perkame ir buitinę chemiją — skysčius indams plauti, nešvarumams pašalinti, kanalizacijos valymui, taip pat kosmetiką, šampūnus, dušo želę — visa tai Lenkijoje kainuoja daug pigiau", — teigė pašnekovas.
Nesunku pasistatyti lenkišką namą
"Lenkija mane išgelbėjo, — garsiai pareiškia Antanas. — Jei nebūčiau turėjęs galimybės ten nusipirkti statybinių medžiagų, niekada nebūčiau pasistatęs namo."
Dviejų aukštų Antano namas beveik visas pastatytas iš lenkiškų statybinių medžiagų. Kažką panašaus į akytojo betono blokus, jam atvežė viena Lenkijos įmonė. Daug ką jis atsivežė pats, taupydamas ne tik dėl pirkimo kainų skirtumo, bet ir dėl pristatymo.
"Daugiausia pirkau prekes iš Prancūzijos tinklo bendrovės — ten labai priimtinos kainos, be to, yra nuolaidų. O ką mes turime Lietuvoje? Pora monopolistų ir nežmoniškos kainos. Aš iš Lenkijos atsivežiau izoliacines medžiagas, tinką, keramines plyteles, klijus — net negaliu visko išvardyti, beveik visas namas bus sutvarkytas. Štai vienas paprastas pavyzdys: Lenkijoje aš nusipirkau visas vidaus duris — septynis vienetus. Pas mus jos kainuoja 420 eurų, ten nusipirkau po 120. Ar jaučiate skirtumą"? — pastebi Antanas.
Jis sako nesuprantantis, kaip galima taip padidinti kainas. Be to, pasirinkimas Lietuvoje, pasak jo, labai menkas.
"Jei man reikia kažko statyboms ar remontui, aš nedvejodamas sėdu į mašiną ir važiuoju pas kaimynus. Kad ir kaip mane ragina pirkti mūsų šalyje, paliekant mokesčius Lietuvoje, ir nelaiko manęs patriotu, pirmiausia, tegu kainas tinkamas pasiūlo, o tada pamatysim", reziumuoja pašnekovas.
Vaikiška istorija
"Būna, kad savaitgalį mūsų rajonas tiesiog išmiršta. Kur dingo visi žmonės? PaskambinI vienam draugui, kitam — o jie jau Lenkijoje ar pakeliui į ten. Man teko susidurti su tuo, kad paaiškėja, jog auginti vaiką Lietuvoje beveik neįmanoma, jei negauni Seimo nario atlyginimo.
Į pagalbą atėjo Lenkija. Įvertinus tai, kad vaikų prekių kainos yra tokios adekvačios, man įdomu, kodėl pas juos dar nėra kūdikių bumo", — sako Andrius.
Jis augina du vaikus — trejų metų sūnų ir aštuonerių dukrą. Jei nebūtų galimybės vykti į Lenkiją ir nusipirkti sauskelnių, drabužių, net žaislų, jis nežino, kaip jis galėtų pasirūpinti savo šeima, kol jo žmona motinystės atostogose.
"Mes labai sutaupome vystyklų dėka. Be to, aš dar ir užsidirbu — aš priimu užsakymus iš kitų tėvų, pridedu savo procentą viršaus. Ne visi nori važiuoti, gaišti laiką, o aš niekur neskubu. Vyresniąją auginome vien su lenkiškomis prekėmis — jų kūdikių maistas, drabužiai, o kai reikėjo dukrą išleisti į mokyklą, mes taip pat važiavome į Lenkiją pirkti visko — nuo užrašų knygelių su pieštukais iki drabužių ir avalynės visiems sezonams. Mes specialiai paskaičiavome, kad jei viską būtume pirkę Lietuvoje, permokėtume 300–350 eurų", — sako Andrius.
Galima išsiversti ir be Lenkijos
O štai Stanislovas mano, kad kelionių į Lenkiją laikas artėja prie pabaigos. Anksčiau jis taip pat keliavo bakalėjos, chemijos ir drabužių, tačiau dabar daugiau nebevažinėja — daro kitaip.
"Produktų jau galime nusipirkti ir pas mus — atsirado pigūs Europos prekybos centrai, tas pats ir su drabužiais — tinklai siūlo priimtinas kainas, tačiau nusipirkti technikos vis dar sudėtinga, nors radau išeitį. Aš taip darau: einu į parduotuvę, renkuosi ko man reikia, pavyzdžiui, dulkių siurblį, po to internete einu į Lenkijos svetaines ir palyginu kainas. Tada einu pas pardavėją ir sakau: "žiūrėkit, mus su Lenkija skiria tik tik 150–200 kilometrų, o kainos skiriasi yra du ar tris kartus. Kodėl jūs taip apgaudinėjate?" Jie iškart sako, kad gali man suteikti asmeninę nuo penkių iki dešimties procentų nuolaidą. Tačiau galų gale nusileidžia iki priimtinos kainos", — teigė pašnekovas.
Kaip ir kiti vilniečiai, jis pasipiktino "lietuviško verslo tradicija atsivežti prekių, padidinti ją 300 procentų, tada suteikti 75 procentų nuolaidą ir apsimesti, sumoka už tai, kad ką nors iš jų perkame". Be to, Lenkijos parduotuvėse galite rasti lietuviškų prekių, pigesnių nei namuose.
"Aš pamačiau lietuvišką šokoladą Lenkijos prekybos centruose, mūsų pieno produktus už nedidelę kainą — tai trenkia per smegenis", — piktinasi jis.
Tačiau tuo pat metu ji nebenori vykti į Lenkiją — vaikai užaugo, namo neketina statyti, drabužius perka dažniau kelionėse.
"Žinote, mane stebina du dalykai. Kaip kompetentingai ir lanksčiai lenkai elgiasi su šiais dalykais ir daro viską, kad mes atvažiuotume pas juos ir įneštume pinigų į jų iždą. O mūsiškiai, užuot sukūrę palankias sąlygas verslui, ar priėmę įstatymus, kurie apribotų prekybininkų apetitą, kalba tik apie sėkmę, patikindami, kad iš tikrųjų gyvename labai gerai. Norėčiau tuo tikėti, bet neišeina", — reziumuoja Stanislovas.
