Pirmiausia analitikai aktyviai apibendrina Rusijos ir Baltarusijos prezidentų susitikimą Sočyje ir pateikia savo prognozes.
Antra, Lenkijoje vyko diskusija apie Rusiją, kurioje netikėtai suaktyvėjo buvęs prezidentas Lechas Valesa, kurį mes jau primiršome.
Vidutiniškai Rytų Europos analitikai apie Rusijos ir Baltarusijos santykius kalba maždaug taip: atrodo, kad Rusija nustojo "keisti naftą mainais už draugystę". Taigi, draugystei dabar neabejotinai atėjo galas.
Klinikinis tokios analizės pavyzdys yra straipsnis Ukrainos verslo leidinyje "Kapital". Autoriai primena, kaip Baltarusijos ekonomika glaudžiai susijusi su Rusijos ekonomika ("daugiau nei 40% Baltarusijos eksporto keliauja į Rusiją. Kai kurios pramonės šakos, tokios kaip mėsos, pieno ir inžinerijos pramonė, beveik visiškai nuo to priklauso"). Ir tada jie daro keistą išvadą: "Dialogas dėl integracijos gairių yra arba palaidotas, arba atidėtas neribotam laikui. Be pigesnių naftos ir dujų, visas procesas praranda prasmę Minskui". Taigi, Minskas yra tiek ekonomiškai priklausomas nuo Maskvos, kad be Rusijos nuolaidų integracija neturi jokios prasmės.
Įsiminkime šią logiką ir pažiūrėkime, kas tuo metu nutiko Lenkijoje. Ten taip pat vyko savotiškos diskusijos apie Rusiją. Impulsą joms, matyt, davė praėjusią savaitę Varšuvoje viešėjęs Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas. Jis rituališkai parėmė Lenkiją jos istoriniame susipriešinime su kaimyne Rytuose ir tada pridūrė, kad " Europos atitolinimas nuo savo dalies, Rusijos, yra didelė klaida". Ir vis dėlto reikia ieškoti bendros kalbos ir panašiai.
Akivaizdu, kad tokia yra "senosios Europos" pozicija: aštri konfrontacija su Rusija — tai, ko dabar nereikia. Sumažinkite įkarštį.
O Lenkijos politikai ėmė bandyti mažinti įkarštį — vis dėlto ne labai meistriškai. Pavyzdžiui, Lenkijos užsienio reikalų ministrui paskelbus, kad "istorinis ginčas su Rusija jau yra laimėtas" ir "atėjo laikas normalizuoti santykius" — jo pavaduotojas iškart pridūrė, kad Lenkija turi teisę reikalauti iš Rusijos reparacijų už Antrąjį pasaulinį karą.
Kartu, kaip jau minėta, suaktyvėjo Valensa. Šis buvęs "Solidarumo" vadovas, Nobelio taikos premijos laureatas ir buvęs Lenkijos prezidentas neturi daug įtakos savo tėvynėje. Greičiau jis dirba ekscentriniame skandalingų pareiškimų žanre. Tačiau buvęs tautos herojus aiškiai nepalieka vilties atgauti autoritetą — ir prieš savaitgalį jis netgi pasirodė į Rusijos žiniasklaidos erdvėje.
Interviu leidiniui "Sobesednik" Valensa išsakė šiuos dalykus:
1) jis norėtų aplankyti Maskvą gegužės 9-ąją;
2) Rusijos ir Lenkijos santykiai gali būti geri;
3) taip, Lenkija prastūmė Europos Parlamente ir priėmė rezoliuciją, kad TSRS kalta dėl Antrojo pasaulinio karo. Tačiau Rusija turi žengti žingsnį link ("Aš visada buvau mokomas: visada tas, kuris stipresnis, ištiesia ranką silpnajam. Galinga Rusija, Lenkija yra daug silpnesnė"), sukurti keletą komisijų susitaikymui su Lenkija ir panašiai;
4) "Jei Putinas pateiks tokį pasiūlymą, aš priversiu Lenkiją — nors ir esu pensijoje — pritarti šiai idėjai".
... O dabar — įdomiausia. Yra kažkas, kas vienija Lecho Valesos, Ukrainos megaanalitikų ir visos krūvos Europos veikėjų požiūrį į Rusijos suvokimą. Tai yra bendras — geležinis įsitikinimas: bet kokie santykiai su Rusija reiškia, kad Rusija turi ką nors duoti ir nusileisti. Nė vienas Rusijos partneris negali turėti jokių kitų interesų santykiuose su Rusija, išskyrus nuolaidų ir dovanų išmušimą.
Dėl to sutinka visi — tiek Rytų Europos balandžiai, tiek Rytų Europos vanagai. Vien tik tai, kad vanagai grindžia savo požiūrį dešimtojo dešimtmečio dogmomis: Rusija nugalėta kartą ir visiems laikams, Rusija tik atrodo stipri, bet iš tikrųjų ji greitai žlugs, apie tai vėl parašė "The Times". Todėl Rusija duos ir nusileis, paspaudus ją dar labiau, žiauriau užpulti ir reikalauti daugiau. Ji nenori mums duoti milijardo? Na, mums reikia dviejų. Ir tada keturi, o tada aštuonių — ir vieną kartą, kai jis žlugs, ji atiduos viską.
O "balandžiai", juk "realistai", elgiasi maždaug taip, kaip Valensa. Tai yra, jie tiki, kad Rusija duos ir nusileis, pasakius jai keletą malonių žodžių. Pavyzdžiui, kad ji didelė. Arba kad ji stipri. Arba kad ji yra Europos dalis, todėl mums, europiečiams, reikia bendros kalbos.
Šie "realistai" mano, kad jei žodžiais priims Rusiją kaip giminaitę, ji ištirps iškart ir duos tai, ko paprašysite: milijardus, nuolaidas ir naftą su nuolaida.
Labiausiais čia stebina štai kas.
Net pamatę, kad spaudimas daugiau nebveikia Rusijos ir nemoka už meilę, jie negali to priimti. Taip tiesiog negali būti jų pasaulio suvokimo modelyje. Kaip taip — Rusija atsisako duoti ir nusileisti, kokia nesąmonė. Galų gale, jei ji nemokės mums už meilę, mes nustosime sakyti jai malonius žodžius. Ar ji tikrai ketina tai daryti? Ar jai tikrai nerūpi, ką mes apie ją galvojame?
... Yra pagrindo manyti, kad tada, kai partneriams paaiškės tiesa (kad Rusijai tikrai nerūpi — ji jiems netiki, nebijo jų ir neprašo meilės) — tai bus tikras šokas ir išsiblaivinimas.
Tačiau šis išblaivinimas dar tikrai negreitai įvyks.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
