Maskvos ir Vilniaus santykiai išgyvena ne patį lengviausią laikotarpį. Apie tai, kas pasikeitė Lietuvos politikoje Rusijos atžvilgiu, atėjus į valdžią naujajam Lietuvos prezidentui Gitanui Nausėdai, kaip vystosi ekonominiai ir prekybiniai dviejų šalių santykiai po jo išrinkimo ir ar verta laukti Lietuvos vadovybės 75-ųjų Pergalės metinių proga Maskvoje surengtuose renginiuose, interviu RIA Novosti diplomatinio darbuotojo dienos proga, kalbėjo Rusijos Federacijos ambasadorius Vilniuje Aleksandras Udalcovas.
— Kaip jūs apibūdintumėte metų rezultatus Rusijos ir Lietuvos santykiuose? Ar padidėjo apyvarta? Ar įmanoma nustatyti pagrindines eksporto/importo gaires?
— Deja, pernai mūsų dvišaliuose santykiuose su Lietuva nebuvo teigiamos pažangos. Nors tam tikrame etape, turiu pripažinti, buvo vilčių, kai įvyko Lietuvos prezidento rinkimai. Bet, deja, laikas parodė, kad naujoji šios šalies vadovybė žengia pirmtakės Dalios Grybauskaitės pramintu keliu. Antirusiška linija nesusilpnėjo, o tam tikra prasme netgi sustiprėjo, ir mes apgailestaujame dėl to.
Jokie tarpvalstybiniai komunikacijos formatai neveikia, neveikia tarpvyriausybinė komisija ir kiti sąveikos mechanizmai. Teisinė bazė nėra plėtojama. Mes galime daug kalbėti šia tema, tačiau kol kas nefiksuojame jokių teigiamų pokyčių. Nors mes turime tokį norą ir mes lauksime, kol mūsų partneriai bus pasirengę judėti į priekį.
Kalbant apie prekybinius ir ekonominius ryšius, nepaisant oficialios Vilniaus linijos, ribojančios visus ryšius su Rusija, prekyba vystosi tarsi pati savaime. Mes vis dar esame Lietuvos pirmasis prekybos partneris. Pastaraisiais metais prekyba išaugo. Užpernai padidėjo 40%. 2019 metais sumažėjo 14%, o metų pabaigoje pasiekė beveik 4 milijardus JAV dolerių. Apskritai tai yra daug, tačiau 2011 metais prekyba, palyginimui, sudarė 7 milijardus dolerių.
Kalbant apie jos mažėjimą praėjusiais metais, tai daugiausia lemia sumažėjęs rusiškų mineralinių produktų, kurių dalis mūsų eksporte Lietuvos kryptimi sudaro apie 70%. Beje, tarp mūsų tiekiamų energijos šaltinių vieną iš svarbiausių vietų vis dar užima gamtinės dujos, kurios patenkina pusę šalies poreikio. Iš jų 13% sudarė suskystintos gamtinės dujos.
Aš pasakysiu, kad Lietuvos dalis Rusijos užsienio prekybos apyvartoje metų pabaigoje sudarė 0,6 proc.
— Kadangi jūs palietėte SGD temą, norėjau paklausti, ar Lietuva 2020 metais planuoja padidinti rusiškų suskystintų gamtinių dujų pirkimą iš "Novatek" gamyklų? Ar tikėtina, kad, skambant raginimams atsisakyti tokių pirkimų ir kritikuojant tokius dalykus, Vilnius atsisakys importuoti Rusijos SGD?
— Žinoma, geriau Lietuvos pusės paklausti apie Lietuvos planus dėl SGD pirkimų, tačiau pastebėjome, kad kitą dieną Lietuvoje buvo paskelbtas Lietuvos specialiųjų tarnybų pranešimas "Nacionalinio saugumo grėsmių vertinimas 2020".
Šioje ataskaitoje kaip viena iš tokių grėsmių minimi "Novatek" SGD tiekimai, kurie, kaip ten sakoma, yra Rusijos žaidimo užimti dominuojančią padėtį regioninėje dujų rinkoje dalis. Taip pat pažymėjome, kad tą pačią dieną į šią specialiųjų tarnybų pranešimo ištrauką sureagavo Lietuvos energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas, kuris teigė, kad "Novatek" tiekiamų dujų kiekiai yra maži, todėl jie neturi kritinio poveikio Lietuvos saugumui šioje srityje. Jis pažymėjo, kad dujų tiekėjų, įskaitant "Novatek", pasirinkimas užtikrina konkurencingas kainas.
Atkreipiu dėmesį, kad praėjusiais metais Rusija tapo didžiausia SGD tiekėja Europai. Be to, mes dedame dideles pastangas, kad mūsų šalyje padidėtų SGD gamyba. Rusijos SGD tema, mano manymu, vis tiek domins Lietuvą.
— Kaip jūs apibūdintumėte Lietuvos specialiųjų tarnybų pranešimą apie rusiškų dujų grėsmę Lietuvos energetiniam saugumui?
— Šis dokumentas daro slegiantį įspūdį, greičiau primena ligos istoriją. Metų metais jo autoriai su maniakišku atkaklumu klijuoja "grėsmės nacionaliniam saugumui" etiketę viskam, kas susiję ir net nesusiję, o tik siejama, su Rusija.
Neįmanoma nepastebėti, kad Lietuvoje specialiųjų tarnybų parengtas darbas laikomas nustatymo dokumentu, atsižvelgiant į kurį savo veiksmus turėtų derinti ne tik vyriausybinės organizacijos, bet ir visuomeninės, nevyriausybinės organizacijos, įskaitant tas, kurias sudaro imigrantai iš kitų šalių. Jei nesilaikoma Valstybės saugumo departamento nustatytų normų ir taisyklių, naudojami bauginimai, areštai, sulaikymai, tyrimai ir viešas šmeižimas, tame tarpe ir prieš Lietuvos piliečius. Panaši "švietimo" praktika mums gerai žinoma iš nesenos praeities.
— Yra ir kitų temų, kuriomis naudojasi Lietuvos pusė. Pavyzdžiui, buvęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis Rusijos Kaliningrado sritį pavadino "aneksuota". Kaip pakomentuotumėte tokius teiginius?
— Atsižvelgiant į Vytauto Landsbergio amžių ir sveikatos būklę, jo teiginių nekomentuojame. Nuo savęs noriu pridurti, kad pagal naujausias apklausas Lietuvoje 61% šalies gyventojų netenkina jo veikla.
— O Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda anksčiau apkaltino Rusiją "uoliu" noru "perrašyti istoriją" tuo, kad nacistinės Vokietijos ir TSRS susitarimas lėmė "vėlesnę Baltijos šalių okupaciją". Kaip pakomentuotumėte tokį politiko teiginį?
— Mes nuolat stebime daugelio valstybių, tarp jų ir Lietuvos, atstovų bandymus manipuliuoti istoriniais faktais ir klastoti istoriją, pirmiausia Antrojo pasaulinio karo istoriją. Mūsų pozicija gerai žinoma ir nesikeičia: vertinant atsakomybės už karo pradžią ir pabaigą priežastis, reikia remtis Niurnbergo tribunolo išvadomis ir sprendimais. Bet kokie bandymai pakeisti ar "išpūsti" jo išvadas, pateisinti ar heroizuoti nacizmą ir jo bendrininkus, brukti iškraipytas interpretacijas yra amoralūs ir nepriimtini.
Kalbėdamas apie specifiką, norėčiau atkreipti dėmesį, kad Baltijos šalyse plačiai paplitęs teiginys apie tai, kad jos buvo "okupuotos" Tarybų Sąjungos 1940 metais prieštarauja tuo metu visuotinai priimtam teisiniam šio termino apibrėžimui. Laikantis XX amžiaus vidurio tarptautinės teisinės doktrinos, "okupacijos" sąvoka reiškė valstybės negyvenamos teritorijos, kuri anksčiau nepriklausė jokiai valstybei, sukuriant veiksmingą jos kontrolę, siekiant išplėsti suverenitetą įsigijimą. Štai kaip tai buvo suprantama. Be to, šis terminas reiškė laikiną kitos valstybės teritorijos okupavimą ginkluoto konflikto metu. Todėl teisiniam padėties, susiformavusios XX a. 3-ajame dešimtmetyje, vertinimui, negalima naudoti termino "karinė okupacija", nes tarp TSRS ir Baltijos šalių nebuvo karo, nebuvo karinių veiksmų be karo paskelbimo, o kariuomenė buvo įvesta turint aiškų šių respublikų valdžios institucijų sutikimą.
Be to, kaip žinome, Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje per visą jų buvimo TSRS dalimi laikotarpį, išskyrus tą laiką, kai Vokietija okupavo šią Tarybų Sąjungos teritorijos dalį Didžiojo Tėvynės karo metu, veikė nacionalinės valdžios institucijos. Kaip žinote, būtent šios respublikų nacionalinės valdžios institucijos, atstovaujamos jų aukščiausių tarybų, 1990 metais priėmė sprendimą, kuris paskatino jų atsiskyrimą nuo TSRS. Visos šios aplinkybės turi būti labai aiškiai suprantamos.
— Norėčiau paliesti kitų energijos šaltinių temą. Jūs žinote, kad Baltarusija svarsto galimybę pirkti naftą iš kitų šalių. Jūsų manymu, ar gali būti, kad tuo atveju, jei Minskas atsisakys rusiškos naftos, Vilnius bus pasirengęs suteikti pakankamą "juodojo aukso" tranzitą Baltarusijai per savo uostus, pavyzdžiui, Klaipėdoje? Kaip Rusija tai vertina?
— Mes priimame tai lengvai. Baltarusija, kaip ir kiekviena suvereni valstybė, turi visas teises savarankiškai pasirinkti energijos išteklių ir kitų produktų tiekėjus, vadovaudamasi savo pačios apsvarstytais ekonominio pagrįstumo ir tiekimo maršrutų optimizavimo principais.
Savo ruožtu Rusija taip pat pasirenka naftos pirkėjus, kurie siūlo skirtingas kainas. Atkreipiu dėmesį, kad čia svarbiausia ne uostai ir ne tai, kuriais maršrutais bus vežamas "juodasis auksas", bet pagrindinis klausimas yra, iš kur gauti šios naftos ir kokiomis kainomis.
— Gegužės mėnesį bus švenčiamos 75-osios Pergalės Didžiajame Tėvynės kare metinės. Kokius renginius to garbei planuoja Rusijos ambasada surengti Lietuvoje?
— Mes ruošiame daugybę renginių.
Tiesą sakant, praėjusiais metais buvo Lietuvos išvadavimo 7-osios metinės, o sausio 28 dieną buvo 75-osios Klaipėdos išvadavimo metinės. Buvome ten, labai iškilmingai ir plačiai paminėjome šią datą.
Aš įteikiau pirmuosius jubiliejinius apdovanojimus. Juk žinote, kad Rusijos Federacijos prezidento dekretu atsirado atminimo medalis "75-ieji Pergalės 1941–1945 metų Didžiajame Tėvynės kare metai". Vienas pagrindinių renginių bus šių apdovanojimų įteikimas Lietuvoje gyvenantiems karo veteranams ir jiems prilygintiems žmonėms. Tokių žmonių Lietuvoje yra 1250. Taigi galite įsivaizduoti, koks didelis, bet įdomus ir jautrus darbas vykdomas šiuo atžvilgiu. Keliausime po miestus. Dabar mes kuriame kelionių planą.
Mes susitiksime su veteranais, nešime vainikus, pasišnekėsime, prisiminsime praeitį, kalbėsime apie tai, kas ir kaip šiandien vertina Pergalę, pirmiausia jų klausysimės. Taigi, renginių bus daug.
Mes, diplomatai, tą dieną dažniausiai vykstame į 30 Lietuvos miestų, kur dedame gėles ir susitinkame su veteranais. Visada palaikome, kai ten vietos valdžios išsako norą dalyvauti. Bet, deja, tai yra pavieniai atvejai.
Mes ir veteranai labai tikimės šventinių renginių, skirtų šiai Didžiajai Pergalei.
— Atsižvelgiant į Maskvos ir Vilniaus santykių pobūdį ir Lietuvos politiką Rusijos atžvilgiu, ar Lietuvos valdžia išreiškė norą dalyvauti atminimo renginiuose Maskvoje gegužės 9 dieną? Ar Rusijos pusė jiems atsiuntė kvietimus?
— Remiantis mano turima informacija, šiuo metu kvietimai nebuvo siunčiami. Jei norite sužinoti tiksliau, turite susisiekti su Rusijos prezidento administracija.
Atkreipėme dėmesį į tai, kad pastaraisiais metais Lietuvos ambasadorius Maskvoje nedalyvauja Pergalės parade Raudonojoje aikštėje, aiškindamas tai politiniais sumetimais, tačiau dalyvauja šia proga surengtuose iškilminguose priėmimuose.
— Dviejų šalių santykiuose yra gana teigiama tema — turizmas. Praėjusiais metais Lietuva pateko tarp "dešimties geriausių" vietų, kurias rusai pasirenka kaip vasaros atostogų vietą, be to, Lietuvos piliečiai daugiausiai lanko Kaliningrado sritį pagal elektronines vizas. Sakykite, kokia yra bendra turizmo situacija tarp šalių 2019 metais? Ko tikėtis 2020 metais? Ką galima padaryti norint padidinti turizmą?
— Iš tiesų pagal praėjusių metų devynių mėnesių Lietuvos statistiką Rusija užima trečią vietą tarp šalių, kurių piliečiai lankėsi Lietuvoje turizmo tikslais — 147 tūkst. Manau, kad tai yra gana natūralu, nes Lietuva yra šalis su nuostabia gamta, įdomia istorija, daugybe kultūrinių ir istorinių paminklų, įskaitant mūsų bendrą praeitį. Ji visada traukė mūsų žmones.
Noriu pabrėžti, kad mes skatiname ir toliau skatinsime, kad mūsų šalių žmonės kuo daugiau bendrautų. Mes būtume pasirengę eiti vizų režimo supaprastinimo ir net jo panaikinimo keliu. Beje, judėdami šia linkme mes ir įvedėme elektronines vizas. Nuo pat 2019 metų liepos 1 dienos, jų įvedimo Kaliningrado srityje dienos, jomis pasinaudojo daugiau nei 32 tūkst. Lietuvos piliečių, bendras atvykusių į Rusijos eksklavą pagal šią supaprastintą tvarką užsieniečių skaičius siekia 77 tūkst.
Vėliau, nuo 2019 metų spalio 1 dienos, ši praktika buvo pritaikyta ir norintiems keliauti ir į Sankt Peterburgą bei Leningrado sritį, kur taip pat apsilankė nemažai lietuvių. O visai neseniai ši praktika išplito ir Tolimuosiuose Rytuose, kur gali vykti ir Lietuvos piliečiai. Taigi, kryptis yra labai perspektyvi.
Mūsų nuomone, siekiant pagerinti žmonių bendravimą, būtų galima pasirašyti judėjimo per sieną susitarimą, kuris leistų kaimyninių teritorijų gyventojams kirsti sieną be vizų. Toks susitarimas buvo pasirašytas su Lenkija, ir 2013 metais jo pagrindu įvyko 6 mln. sienų kirtimų. Tai labai didelis skaičius.
Taigi mūsų pasiūlymas Lietuvai pasirašyti tokią sutartį tebegalioja.
Bendrai noriu pasakyti, kad abiejose sienos pusėse gyvenančių žmonių bendravimas neabejotinai prisidės prie didesnio tarpusavio supratimo, pasitikėjimo ir tikrai teigiamai paveiks dvišalių santykių atmosferą, kurios mes tikrai norėtume.
— Kaip jūs švenčiate Diplomato dieną? Ar turite kokių nors ypatingų tradicijų, susijusių su tuo?
— Viskas mane sieja su Diplomato diena, nes aš diplomatinėje tarnyboje dirbu 47 metus.
Galite įsivaizduoti, koks yra šis laikotarpis. Bėgant metams aš užlipau visais laiptais iki pat ambasadoriaus. Ėjau ir kitas pareigas, buvau ir departamento direktorius, ir specialiųjų užduočių ambasadorius. Šiandien aš jau esu ambasadorius trečiojoje šalyje iš eilės. Aš gyvenu labai įdomų diplomatinį gyvenimą. Aš didžiuojuosi juo, didžiuojuosi tuo, kad tapau diplomatu. Esu laimingas, kad dirbu šioje srityje. Tikiuosi, kad atnešiau tam tikros naudos savo šaliai.
Mano šeimoje diplomatinė tarnyba turi tradicijas. Mano senelis Ivanas Dmitrijevičius Udalcovas buvo vienas iš MGIMO įkūrėjų ir buvo pirmasis jo rektorius. Tėvas (Ivanas Ivanovičius Udalcovas — Sputnik) praleido didžiąją gyvenimo dalį diplomatinėje tarnyboje, buvo Tarybų Sąjungos ambasadoriumi Graikijoje. Su žmona susipažinau Užsienio reikalų ministerijoje, uošvė dirbo Užsienio reikalų ministerijoje. Taigi, galima sakyti, aš esu diplomatas iš prigimties.
