Jungtinės Valstijos per Miuncheno saugumo konferenciją parodė atsidavimą savo prezidento idėjoms perkelti pasaulinės konfrontacijos svorio centrą į Kiniją. Tai nesutrukdė valstybės sekretoriui Pompėjui ypatingai pabrėžti Vašingtono ketinimą toliau "gelbėti" Europą nuo pigių Rusijos energijos šaltinių.
Vakarų Europa stumdė visus jau išvarginusią Ukrainą. Prezidentas Zelenskis su savo kalba buvo nustumtas į oficialaus formato pakraščius.
Patys europiečiai konferencijai parašė pranešimą "Bevakarietiškumas". Iš pranešimo matyti, kad nuo paskutinės konferencijos (surengtos praėjusių metų vasarį) tarptautinėje politikoje pastebėtos vien Rusijos pergalės. Tiesa, buvo dar koronavirusas, bet tai jau šiais metais.
Europiečiai nuoširdžiai tikisi, kad Rusija pagaliau išeikvojo savo išteklius ir jos pergalės baigėsi, tačiau dėl viso pikto jie išreiškė susirūpinimą dėl padėties Sirijoje, kur nusimato dar viena pergalė: Asadas, palaikomas Rusijos, yra arti visiškos Idlibo provincijos kontrolės. Europiečiai aiškina savo susirūpinimą tuo, kad, jų teigimu, nuo Idlibo iki "neturtingos Turkijos", o ir iš ten milijonai pabėgėlių pateks į Europą. Iš tikrųjų banditų kontroliuojamoje teritorijoje gyventojų liko nedaug. Be to, dauguma tų, kuriems pavyksta iš ten pabėgti, nori bėgti į Sirijos vyriausybės kontroliuojamas teritorijas, iš kur grįžta į namus — nes jų gyvenvietės išlaisvinamos.
Idlibe yra kelios (3–5) dešimtys tūkstančių banditų. Tačiau Europoje jie laikomi "kovotojais už laisvę". Nepriimti tokių pabėgėlių yra nuodėmė. Be to, tarp jų pakankamai daug atstovų ir subjektų iš daugelio Europos šalių. Pakovojo už laisvę, o dabar keliaus namo. Jei, žinoma, pasieks namus.
Rusijos "strateginė kantrybė" ne beribė
Ateinantys metai žada tolesnę Kremliaus užsienio politikos pergalių seriją. Tai gerai jaučiama Rytų Europoje.
Vietos režimai (konferencijoje tai buvo gana pastebima) blaškosi tarp neatidėliotino poreikio užmegzti konstruktyvius santykius su Rusija ir dabartinio politinio elito (politikų bei partijų) nesugebėjimo to padaryti.
Be to, Rytų Europos valstybėse tarp dabartinių politikų yra nemažai tokių, kurie yra pasirengę pradėti nedidelį kontroliuojamą karą, kad tik nereikėtų atsistatydinti ir nugrimzti politikos užmarštyje. Suprasdami, jog Maskvą reikia ilgai įtikinėti, kad ši juos okupuotų, jie nieko prieš sukelti pasienio konfliktą, tačiau Vakarų Europai, kuri yra ES stuburas ir neatsiejama NATO dalis, visai nesinori eksperimentuoti tokiu būdu. Paryžius ir Berlynas ilgą laiką norėjo atkurti normalius prekybos ir ekonominius ryšius su Maskva, o pastaruoju metu galvoja ir apie karinį-politinį bendradarbiavimą.
Tačiau europiečiai yra labai lėtapėdžiai. Jų užsienio politikos krypties pakeitimas vyksta labai lėtai ir gali būti pavėluotas. Neatsitiktinai europiečiai pavadino "strateginę kantrybę" kaip vieną pagrindinių Rusijos pranašumų, užtikrinančių Kremliaus tarptautinės politikos sėkmę.
Daugelio kartų patirtį sukaupę politikai supranta, kad "strateginė kantrybė" negali būti begalinė. Be to, kai kurios aplinkybės, atsirandančios dėl neatsakingų mažų Rytų Europos šalių veiksmų, gali išsekinti šią kantrybę anksčiau nei numanoma. Tarptautinėje politikoje yra dalykų, kurie veda prie objektyvios konfrontacijos, be atskirų politikų ir (arba) valstybių valios.
Jei jauniesiems europiečiams pavyks išpūsti kažką panašaus į karinį konfliktą, Vakarų Europa turės tiesiog stovėti jų pusėje. Žinoma, niekas nesiims kovoti su Rusija nei dėl Baltijos valstybių, nei dėl Lenkijos (juolab dėl Ukrainos), tačiau pasikeitimas pareiškimais atsižvelgiant į esamus įsipareigojimus, jei sustiprės karinė-politinė konfrontacija Rytų Europoje, suvaržys prekybą, ekonominius ryšius tarp Rusijos ir Vakarų Europos.
Pokyčiai kartais įvyksta staiga
Apskritai šių metų Miuncheno konferencija sudarė chaotiško judėjimo, kuriame Rusija buvo pagrindinė veikėja, neatsižvelgiant į jos vaidmens įvertinimą (teigiamą ar neigiamą), įspūdį. Tai turi atsiminti Rusijos kaimynės. Ilgai ruošiami pokyčiai kartais įvyksta netikėtai, kai jų niekas nelaukia.
Pasaulis yra ant didelių sukrėtimų slenksčio, ir daugelis įtakingų valstybių būtent Rusiją mato kaip tam tikrų žaidimo taisyklių išsaugojimo garantą. Pasirinkimas, kuris anksčiau atrodė nulemtas konkrečioje situacijoje, gali pasirodyti visiškai priešingas. Vyresnieji bendražygiai, kad ir ką žadėtų, dažnai užmezga santykius jaunesnių sąskaita. Ypač jei jaunesnieji įžūliai reikalauja visko iškart, niekam nieko neduodami mainais.
"Strateginė kantrybė" kartais baigiasi nelauktai, o tada kažkam tenka "persiauti ore", kažkas džiaugiasi pokyčiais, o kažkas laimi mūšį dėl Alepo. Kiekvienas savo laimės kalvis.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
