VILNIUS, vasario 18 — Sputnik. Tomtoras — mažas kaimas, įsikūręs kažkur snieguotos Jakutsko atodangos viduryje. Keli muziejai, klubas, sporto salė, mokykla, ligoninė, administracija, parduotuvės — atrodo, nieko ypatingo, tačiau būtent čia driekiasi turistų grupės, rašo RIA Novosti autorė Semionova.
Faktas tas, kad tai viena iš šalčiausių gyvenamųjų vietų planetoje. Nors svečius džiugina "Jakutiškas pasisveikinimas" — verdančio vandens purškimas ir užšalimas ore, maudynės upėje, aplink kurią — 60 laipsnių šalčio, tačiau ji neužšąla, vietiniai gyventojai kūrena krosnis, valgo arklieną ir užsiima žirgų bei šiaurės elnių auginimu.
Ilgas kelias
Nuo Jakutsko iki Tomtoro 900 kilometrų — para prie vairo. Didžioji kelio dalis eina federaliniu keliu, kuris veda pro Oimiakono centrą, Ust Neros kaimą, per Sacha Respubliką į Magadaną.
Bet paskutinius 150 kilometrų iki Tomtoro reikia įveikti nutrūkusiame kelyje — žiemą viskas gerai, bet pavasarį kiek sunkiau.
"Na, su UAZ'u galima pravažiuoti", — glaustai apibūdinamas vietinio transporto susisiekimas ne sezono metu. Tačiau šiltesniais mėnesiais skraidinama lėktuvais į Tomtorą — lėktuvo bilietas kainuoja daugiau nei 13 tūkst. rublių (apytiksliai 200 eurų). Keliaujant su mašina išeina du kartus pigiau, todėl kelionės lėktuvu nėra taip dažnai naudojamos.
"Iki Jakutsko yra labai geras kelias, važiuoja taksi. Paprastai visi jau yra įpratę", — sako pensininkė Valentina Prokopjeva. Bet tada ji priduria: "Pavasarį sunku arba vasarą. Kai sniegas tirpsta, keliai visada būna blogi — vanduo, sniegas, pūgos".
"Įprato nuo ankstyvo amžiaus"
Jei Tomtoro gyventojai sako "šalta", jie greičiausiai turi omeny, kad už lango — 60 laipsnių šalčio. Mažiau nei -40, katastrofiški centrinei Rusijos daliai, čia nelaikomi šalčiais.
"Jei karšta, tai blogai — mes esame įpratę prie kitko. Mažiau nei keturiasdešimt — mums tai įprasta, atėjo pavasaris. Mes taip gyvename nuo ankstyvo amžiaus. Štai tada jau per šalta — minus šešiasdešimt, vargu ar išeiname į lauką", — aiškina Valentina Prokopjeva.
Tomtoro centre dauguma namų yra prijungti prie centrinio šildymo, pakraštyje du-tris kartus per dieną yra kūrenama krosnis.
"Mes perkame malkų už 12 tūkst. rublių (apie 170 eurų — Sputnik). Žiemai reikia dviejų priekabų — tai reiškia, kad 24 tūkst. rublių šildymui (apie 300 eurų — Sputnik). Kiti žmonės turi didesnius namus, jie perka daugiau malkų", — sakė Prokopjeva.
"Dabar visus nori prijungti prie centrinio šildymo, nes aplink kaimą malkų jau nėra", — priduria Vasilijus Ivanovas.
Vietos gyventojai savo pozicijoje nemato nieko išskirtinio: "Mes gyvename kaip visi kiti". "Man čia nėra nieko ypatingo: viskas yra taip, kaip turi būti. Atvažiuoja turistai ir skundžiasi, nes gyvename tokiame šaltyje ir net neprieinamame kaime", — sako Ina Gladiševa, vietinė Tomtoro gyventoja (vardas pakeistas).
Bet, be abejo, jūs turite kiekvieną kartą pasiruošti šalčiui: Jakutijoje, ypač Tomtore, yra įprasta procedūra, kaip plauti langus pavasarį.
"Automobiliuose — dvigubas stiklas, papildomas šildymas keleivių salone. Variklis izoliuojamas putų guma ar kita stora medžiaga. Žiemą variklis nėra išjungtas, daugiausia dešimt minučių ir dar daugiau. Mes apsirengiame daugiausia kailiniais, aukštais kailiniais batais", — dalijasi savo žiniomis Gladiševa.
Vasilijus Ivanovas pažymi, kad žiemos tapo ne tokios atšiaurios: "Pastaruosius trejus ketverius metus buvo vis šilčiau. Anksčiau tris mėnesius — minus šešiasdešimt".
"Mes draugaujame su gamta"
Pensininkė Valentina Prokopjeva gimė Oimiakono uluse. Į Tomtorą ji persikėlė, kai buvo devintoje klasėje. Ji baigė mokyklą, ištekėjo, užaugino vaikus. Dabar dukra gyvena mieste ir paprašė Valentinos persikraustyti — auklėti savo anūkus. Moteris pripažįsta: ji ilgisi savo gimtojo kaimo, nes jis toli nuo įprastų vietų, net vanduo kitoks.
Vienas iš Tomtoro turistinių objektų yra upės be ledo. Stulbinantis kontrastas: medžiai, apaugę šalčiu, apsnigti iki pačių viršūnių, balti krantai. Štai kodėl daugeliui turistų privalomas programos punktas — plaukimas upe.
"Čia upės neužšąla. Vanduo — plius du ar trys laipsniai. Yra vietinių gyventojų, kurie maudosi, bet jų nedaug. Dažniausiai tai skirta turistams", — sako Ivanovas. Tačiau ne visi pritaria tokioms pramogoms.
"Kai svečiai ateina ir maudosi, man tai nepatinka. Turime švaraus vandens, skaidrų vandenį, matome visus akmenukus. Mes geriame iš upės, vertiname tai, ką mums duoda gamta. Mes ten neplaukiojame, net ir Epifanijoje. Aš geriu vandenį mieste — lyg tuščia, o pas mus puodelį išgersi — taip gera",— prisipažįsta Prokopjeva.
Kaime, kuris ilgą laiką buvo praktiškai atskirtas nuo civilizacijos, vystėsi savos tradicijos.
"Vakare nesiskundžiame, draugaujame su gamta. Turistai ateina ir šaukia: "Aš esu Oimiakone. Čia yra šaltas ašigalis ir čia maudosi! Iš turistų čia jokios naudos — noriu, kad jie ką nors padarytų kaimo labui, ir jie atvyksta taip, lyg viskas būtų skirta jiems", — piktinasi Valentina.
Mėsos rūšys
Arklių veisimu užsiima daugelis vietinių gyventojų. Žirgai daugiausia auginami maistui. Jakutijoje yra ypatinga veislė — mažai sėslūs arkliai patys apsirūpina maistu net žiemą, gali iškasti žolę iš po sniego.
"Mes valgome daugiausia vietinius produktus: kumeliuką, elnieną, žuvį. Viskas kaloringa, riebu, vegetarai negali išgyventi šaltyje. Reikia suvartoti daug baltymų. Parduotuvėse — brangu, bulvės — po 75 rublius už kilogramą. Yra žmonių, kurie kažką augina šiltnamiuose, tačiau tai yra didžiulis darbas", — išsamiau pasakoja Vasilijus Ivanovas.
"Kontrolė didėja, o naudos jokios"
Anot Vasilijaus, daugiau gyventojų "turi ganyklas" — medžioja ir žvejoja. "Jie medžioja briedžius, laukinius elnius, kiškius, antis — viską, kas juda ir gali duoti kalorijų. Dabar mes įvedėme kvotas: dešimt žuvų per dieną ir ne daugiau kaip du tinklai, o paskui jie turi būti įregistruoti, pažymėti. Tai visiška nesąmonė. Kontrolė sustiprėja, tačiau jokios naudos nėra. Arteliai dirba regioniniame centre — jie yra registruoti Maskvoje ir ten moka mokesčius, regione nieko nelieka", — skundžiasi Vasilijus.
Jis pats prieš kelerius metus persikėlė į Jakutską, tačiau nepraranda ryšio su Tomtoru — ten liko artimieji.
"Man reikia maitinti savo šeimą, bet kaime nėra darbo, nėra pagerėjimo, yra šalta, — aiškina jis. — Tarybų Sąjungoje aprūpinimas buvo geras, dabar viskas pasikeitė į blogą. Pagrindinės darbo vietos yra mokykla, ligoninė, būstas ir komunalinės paslaugos. Anksčiau dirbau pjūklininku, žirgų selekcininku, gaisrininku".
Tačiau Tomtoro gyventoja Ina Gladiševa tvirtina: viskas nėra taip blogai. "Yra darbo. Šiuo metu gerai vystosi individualus verslumas (transporto paslaugos, parduotuvės, viešbučiai, turizmas) ir žirgynai. Atsirado nauja mokykla, yra vaikų darželis, biblioteka, klubas, sporto salė, vyksta koncertai, konkursai", — vardija ji.
Vietos gyventojai taip pat užsiima šiaurės elnių auginimu, tradiciniu Jakutijoje: yra brigados, kurios samdo darbuotojus ir privačios bandos, kurios ganosi ganytojų žemių teritorijoje.
"Į šiltesnes vietas nevažiuosiu"
Vietiniai žmonės retai išvyksta iš kaimo: aplankyti giminaičių, kurie persikėlė į miestą medicinos pagalbos ar atostogų.
"Vasarą, kas gali sau leisti, keliauja prie jūros", — sako Vasilijus Ivanovas. Tačiau ne visi turi galimybių tokioms atostogoms.
"Atostogas dažniausiai praleidžia Jakutske, retai išvyksta į užsienį — tai per brangu. 2018 metais buvau Vietname, ir mums pasisekė. Jei kažkur skrendi, atostogos dažniausiai vyksta keliaujant", — sakė Gladiševa.
Nors Tomtore yra ligoninė, gyventojai dažnai turi vykti į Ust Nero regioninę medicinos pagalbą. Ust Nera yra arčiau nei Jakutskas, tačiau atstumas vis tiek nemažas — beveik 500 kilometrų.
"Čia yra ligoninė, tačiau ji skirta tik pirminės medicinos priežiūrai, jei yra komplikacijų, reikia vykti į rajono centrą — nuo aštuonių iki dvylikos valandų kelionės į vieną pusę", — pažymi Ina. Ir vis tiek atkakliai tvirtina: "Aš nepersikelčiau į šiltas vietas. Čia man viskas tinka".
