Ukraina kupina Napoleono planų. Vakarai suglumę blaškosi, nesuprasdami, kaip išeiti iš aklavietės, kurią patys ir sukūrė. Rusija išlaiko ramybę, tačiau vis dėlto aiškiai įžvelgiamas tonas: "Mes perspėjome".
Jei norite, pastaruosiuose Maskvos žingsniuose galite pastebėti tam tikrą pozicijos sugriežtėjimą, bet jau įprasta nuoroda, kad pasiekti susitarimai vis dar nebuvo įgyvendinti dėl Kijevo kaltės.
Rusijos prašymu vakar buvo surengtas JT Saugumo Tarybos posėdis dėl šios problemos. Vis dėlto tiesioginis neseniai vykusiame telefoniniame Vladimiro Putino ir Vladimiro Zelenskio pokalbyje užduotas klausimas, ar Ukraina ketina vykdyti savo įsipareigojimus, pavyzdingesnis.
Bet su ta pačia sėkme viskas gali būti paaiškinta Maskvos noru sutvarkyti kitą Kijevo šurmulio bangą, susijusią su "Normandijos formatu". Pastarosiomis dienomis pasigirsta: a) nauja pajėgų atitraukimo versija, b) poreikis sudaryti darbo grupę, kuri atgautų sienos kontrolę, ir c) bendro Ukrainos ir Rusijos patruliavimo Donbase idėja.
Be to, visos Ukrainos iniciatyvos pristatomos su įsitikinimu, kad balandžio mėnesį vyks "Normandijos ketverto" susitikimas. Ta proga Kremlius buvo priverstas atskirai "trenkti per rankas", tiesiogiai nurodydamas, kad aukščiausiojo lygio susitikimas turi prasmę tik įgyvendinus gruodžio mėnesį Paryžiuje priimtus sprendimus, o šiuo atveju akivaizdžiai nėra progreso.
Ukraina tarptautinėje arenoje užėmė labai patogią sau "vakarėlių mėgėjos" nišą.
Kijevas mėgaujasi prisidėjimu prie didžiosios politikos ir galimybe būti arti įtakingiausių pasaulio jėgų. Tai, kad jo atstovams vis dažniau rodoma demonstratyvi panieka, niekam netrukdo. Pavyzdžiui, kas nutiko buvusiam Ukrainos prezidentui Petro Porošenkai, kurio Miuncheno konferencijos organizatoriai tiesiog neįleido į salę, kur kalbėjo dabartinis valstybės vadovas.
Tuo pat metu Kijevas bando išnaudoti visas galimybes atkurti aplinkybes savo naudai. Yra popieriuje užfiksuoti Minsko susitarimai, kurių Ukrainos valdžia nenori (o kai kuriose vietose, matyt, tiesiog negali) įvykdyti. Dėl to per penkerius metus ji išreiškė įvairias iniciatyvas, skirtas pakeisti sutartus punktus arba juos papildyti savo pozicijos naudai.
Tuo pačiu metu Kijevo sukčiavimas — "laimės laiškų" iš Nigerijos ar stoties sukčių lygiu — yra toks nepretenzingas ir akivaizdus visoms suinteresuotoms šalims, kad įprastai būtų net nepatogu jo imtis. Tačiau Ukrainos elito ir šioje vietoje niekas neglumina.
Vakarai akivaizdžiai yra apstulbę dėl dabartinės situacijos, ir skandalas, susijęs su pranešimu "12 žingsnių link taikos Donbase" Miuncheno saugumo konferencijoje, yra dar vienas to patvirtinimas.
Dokumentą — apskritai palyginti nekalto turinio — pasirašė beveik penkios dešimtys ekspertų, tarp kurių buvo daug žinomų ir aukšto rango pareigūnų, diplomatų ir kariškių, įskaitant konferencijos pirmininką Volfgangą Išingerį (Wolfgang Ischinger).
Tačiau pranešimą aršiai sukritikavo Ukrainos, JAV (čia ypač išsiskyrė įtakinga organizacija "Atlantic Council") ir Donbaso respublikos atstovai. Kažkas jame įžvelgė "Kremliaus ranką", kitiems tai buvo dar vienas tuščias popieriaus lapas, kokių pastaraisiais metais prirašytos tonos.
Dėl to dokumentas pirmiausia buvo ištrintas iš konferencijos svetainės, o po kelių dienų grąžintas. Šis blaškymasis (nelabai tinkamas tokiam solidžiam forumui kaip Miuncheno konferencija) atspindi Ukrainos problemos, kurią Vakarai sukūrė savo rankomis, beviltiškumą.
Ir ji tikrai beviltiška.
Periodiškai skirtingose pasaulio vietose aukšto lygio ekspertų lygiu išsakomos nuomonės, kad dar truputis — ir Rusijos, Europos ar JAV (arba visų kartu) kantrybė išseks ir jos imsis radikalių priemonių Ukrainos atžvilgiu ir kažkaip perkirs dabartinį Gordijaus mazgą. Šios prognozės atrodo ypač abejotinos dėl to, kad tokios priemonės pareikalaus prisiimti atsakomybę už Ukrainos išlaikymą. Tam tiesiog nėra norinčių ir pasirengusių.
Vakarai keletą metų praleido tikėdamiesi užkrauti naštą Rusijai, tačiau pagaliau suprato tokių pastangų beprasmiškumą. Ir labai naivu tikėtis, kad Vakarai prisiims naštą sau.
Tad dėl to, kad nėra esminės išeities iš aklavietės, svarbu užtikrinti, kad būti joje būtų kuo patogiau. Visų pirma, tai susiję su Kijevo garso pritildymu — jam tuščias sujudimas suteikia daugybę naudingų dalykų ir malonumų, o aplinkiniams — galvos skausmą ir laiko švaistymą.
Ir, matyt, šiuo klausimu Vakarų pozicija visiškai sutampa su Rusijos.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
