Suvokimo evoliucija beveik visada vyksta pagal tą patį scenarijų: pirmiausia suformuluoti bauginantys pareiškimai, tada suvaržytos viltys, tada iš pasipiktinimo kylanti tyla, tada pripažinimas, kad apskaičiuotas efektas dėl tam tikrų priežasčių nebuvo pasiektas ir kad sankcijų apribojimų iniciatoriai patys patyrė žalą, prilygstančią Rusijos žalai — ir tai dar tik optimistinis vertinimas.
Pamatiniu politiko, kuris perėjo visus etapus, pavyzdžiu galima laikyti Prancūzijos prezidentą Makroną, kuris neseniai vykusioje Miuncheno saugumo konferencijoje informavo diplomatus ir kariuomenę apie savo atradimus.
"Turime sukaupę įšaldytų konfliktų, nepasitikėjimo sistema, konfliktų kibernetinio saugumo srityje, sankcijų, kurios Rusijoje absoliučiai nieko nepakeitė. Aš nesiūlau jų pašalinti, aš tik pareiškiu. Mūsų sankcijos ir priešpriešinės sankcijos mums, europiečiams, kainuoja taip pat brangiai, kaip Rusijai — atsižvelgiant į rezultatą, kuris nėra toks jau teigiamas", — teigė Emanuelis Makronas.
Tai nebuvo pavienis įvykis, o apmąstymų, kuriuos prancūzų diplomatai tęsia viešojoje erdvėje, rezultatas. Ir štai dabar specialusis Prancūzijos prezidento pasiuntinys bendradarbiavimui saugumo srityje su Rusija Pjeras Vimonas, kalbėdamas su prancūzų senatoriais, nesidrovi: "Europos sankcijos turėjo du padarinius: sumažėjo prekyba visoje Europoje, <...> šios sankcijos mums tikrai pakenkė. Be to, jei pažiūrėsite į skaičius, prekyba tarp Rusijos ir JAV priešingai — padidėjo. <...> Antra, mes suteikėme Rusijai galimybę dėl šių sankcijų plėtoti žemės ūkį. <...> Trečiasis elementas: tam tikru mastu pastūmėjome Rusiją link Kinijos, kuri tapo prioritetine partnere, ypač naujųjų technologijų srityje".
Tačiau Paryžiaus atradimai nėra įsakymas Rusijos oponentams Vašingtone, kurie drąsiai žengia į priekį sankcijų keliu. Naujausias pavyzdys yra JAV sankcijos Rusijos naftos milžinės "Rosneft" dukterinei įmonei Šveicarijoje, kurių buvo imtasi, siekiant atkeršyti už bendrovės darbą parduodant Venesuelos naftą. Iš pradžių paskelbimas apie sankcijas sukėlė nedidelę paniką Maskvos biržoje, tačiau "Rosneft" akcijų kaina po trumpo kritimo grįžo į ankstesnį lygį. Greičiausiai tokia rami (ir nebūdinga neurotiškai nusiteikusioms finansų rinkoms) reakcija siejama ne tiek su bendrovės atsaku, kiek su Vašingtono perspektyvų Venesuelos kryptyje analize, kurią paskelbė Amerikos ir Europos žiniasklaida, su nuorodomis į Vakarų ekspertus.
Konsensusas atrodo maždaug taip: Vašingtonas bijojo nustatyti sankcijas pačiai "Rosneft", nes tokiu atveju nukentės visa pasaulio energetikos rinka, o faktas, kad "British Petroleum" ir Kataro nepriklausomų investicijų fondas turi akcijų Rusijos įmonėje, labai atvėsina "vanagus" JAV Valstybės departamente.
Sankcijos dukterinei įmonei, kuri gauna Venesuelos naftą, sumokant Venesuelos skolas, yra bandymas kliudyti Venesuelos naftos eksportui ir atstumti "Rosneft" nuo šio "Pietų Amerikos naftos pyrago". Netiesioginiu sankcijų tikslu yra laikomas Rusijos valdžios "įsitikinimas" beprasmiškumu toliau palaikyti oficialų Karakasą ir prezidentą Madurą.
Dėl šio požiūrio veiksmingumo kyla labai rimtų abejonių, net ir tiems, kurie pagal savo pareigas negali abejoti Vašingtono visagalybe ir išmintimi.
"Putino Venesuelos palaikymo pabaiga — tai labai sudėtinga", — sako "Amerikos balsas".
"Reuters" pranešimai: "Jei Maskva ketina toliau nukreipti Venesuelos naftos eksportą, ji ras alternatyvių būdų, kaip apeiti šiandienos JAV sankcijas", — parašė Endriu Bišopas iš "Signum Global Advisors" rašte klientams.
"Voice of America" žurnalistai taip pat padarė paradoksalų atradimą: kuo efektyvesnės JAV sankcijos Venesuelai, tuo daugiau Rusija uždirba iš Amerikos vartotojų. Šis, atrodytų, neakivaizdus JAV užsienio politikos padarinys paaiškėjo analizuojant muitinės duomenis: "Pasak JAV Energetikos departamento, naftos perdirbimo gamyklos prie JAV Meksikos įlankos, kurios anksčiau buvo priklausomos nuo Venesuelos sunkiosios naftos, per metus nuo sankcijų prieš Venesuelą įvedimo beveik trigubai padidino Rusijos naftos produktų importą".
Be to, jie atrado ir kitą sankcijų padarinį: pasak "Amerikos balso", kadangi Venesuela negali parduoti savo naftos pasaulinėje rinkoje, ji parduoda ją Rusijos bendrovėms su nuolaida (tai yra, Rusijos pirkėjai už tai gauna papildomą pelną), o tuo pat metu už naftos pardavimą gautais pinigais apmokamos paskolos, paimtos Rusijos ginklams įsigyti. Tai yra, pinigai vėl grąžinami Rusijai. Atsižvelgiant į akivaizdų šaltinio, apibūdinantį šią schemą, šališkumą, galima pagrįstai abejoti amerikiečių paskelbtos informacijos tikslumu.
Tačiau mūsų užjūrio partneriai mato situaciją tokiu būdu ir neabejoja aiškindami tikrovę, o tai reiškia, kad jie nuolat patiria sielos kančias. Jie tai patiria supratę, kad Rusija uždirba pinigus pagreitėjusiu tempu dėl nesėkmingų amerikiečių bandymų surengti perversmą Venesueloje.
Niekas Baltuosiuose rūmuose nėra įpratęs prie tokio geopolitinio dziudo "Amerikos kieme" (taip Pietų Amerika vadinama Vašingtone).
Esant tokioms sąlygoms, logiška tikėtis, kad Valstybės departamentas turės "ką nors padaryti su tais rusais", todėl jis daro viską, ką gali. Be to, Amerikos diplomatija seniai prarado galimybę vesti esmines derybas. Kam reikia derėtis, jei galima tiesiog įvesti sankcijas? Atitinkamai, sankcijos bus skelbiamos ir toliau, o tada žurnalistai ir ekspertai aiškins Amerikos skaitytojams, kiek JAV teko išleisti pinigų (ar gauti mažesnį pelną) už malonumą pamojuoti sankcijų lazda.
Šiame kontekste Maskvos ir Paryžiaus (nors ir labai tolimoje ateityje) santykių užmezgimo perspektyvos atrodo kur kas palankesnės. Nepaisant visų sunkumų santykiuose su Europos politiniu elitu, bent keli jo atstovai demonstruoja sugebėjimą galvoti apie savo veiksmų pasekmes.
Šia prasme oficialusis Vašingtonas, nepaisydamas visų sveikų Amerikos ekspertų rekomendacijų, kol kas renkasi drąsiai sukioti ratus aplink trasą, padengtą sankcijų grėbliais. Taigi rezultatas yra nuspėjamas. Tačiau JAV vėl laukia nemaloni staigmena.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
