VILNIUS, kovo 2 — Sputnik. Naujas Ankaros susirėmimas su Maskva Sirijos konflikte vėl baigėsi be Šiaurės Atlanto aljanso, kurio narė yra Turkija, įsikišimo. NATO šalys vėl "nutekino" sąjungininkę, apsiribodamos moraline parama Turkijos prezidentui Erdoganui. Viešai buvo pasakyta, kad pats Erdoganas išprovokavo ginkluotą konfliktą, todėl negali būti jokio klausimo dėl Chartijos 5 straipsnio įgyvendinimo, rašo portalo "RuBaltic.ru" autorius Aleksandras Nosovičius.
Pasak straipsnio autoriaus, aljansas leido suprasti, kad nesiruošia kovoti su Rusija už sąjungininkus; tai tema apmąstymui ne tik Turkijoje, bet ir, pavyzdžiui, Baltijos šalyse.
"O kas, trumpai tariant, atsitiko?" — klausia Nosovičius.
Jo teigimu, Sirijos armija pradėjo antiteroristinę operaciją Idlibo provincijoje — paskutiniame Sirijos regione, kurio dar nepavyko išlaisvinti nuo islamo banditų. Daugiausia todėl, kad Idlibo islamistai palaiko turkų poziciją ir mėgaujasi Ankaros globa.
Turkija apkaltino Siriją pažeidus ginkluotės susitarimus ir išsiuntė kariuomenę į Idlibą. Sirijos kariškiai pradėjo oro ataką prieš Turkijos armiją, žuvo 33 žmonės. Artimieji Rytai atsidūrė ant plataus masto Turkijos ir Sirijos karo ribos.
Straipsnio autoriaus teigimu, didelė, stipri Turkija akimirksniu sutriuškintų mažą Siriją, išsekusią nuo pilietinio karo, jei už jos nestovėtų Rusija.
Kovoti su Rusija Turkijos lyderio Redžepo Tajipo Erdogano "žarnos per plonos". Iš baimės prieš susitikimą su Maskva Ankaroje net socialinius tinklus užblokavo, kad patriotinė visuomenė, neduok Dieve, nepriimtų antirusiškos orientacijos.
Tačiau Turkija, anot jo, taip pat ne vieniša. Teoriškai ji taip pat turi pakankamai karinių sąjungininkų. Visas NATO blokas, kurio visateisė narė yra Turkija. Kartu su NATO sąjungininkais galima nebijoti mesti iššūkį pačiam Putinui.
Vadovaudamasis šia logika, Erdoganas sušaukė Šiaurės Atlanto aljanso neeilinį viršūnių susitikimą. Per 70 metų NATO istoriją tai buvo tik šeštas kartas, kai Aljanso narė suaktyvino ketvirtąjį Chartijos straipsnį, suteikiantį teisę sušaukti nepaprastąjį aukščiausiojo lygio susitikimą, kuriame būtų svarstomas kolektyvinis karinės agresijos prieš sąjungininkę kariniame bloke atrėmimas.
Ketvirtasis straipsnis suveikė. Briuselyje susirinko NATO valstybių narių taryba, konfliktas buvo sureguliuotas... ir Turkijos smarkus užmojis virto vos pastebimu smūgiu.
Šiaurės Atlanto aljansas nesuteikė jokios karinės pagalbos Turkijai ir kategoriškai atsisakė dėl Erdogano ruoštis III pasauliniam karui su Rusija.
Pasak Aleksandro Nosovičiaus, viskas apsiribojo juokingu moraliniu palaikymu.
"Šios dienos susitikimas yra aiškus solidarumo su Turkija ženklas. Sąjungininkai palaiko Ankarą, sustiprinome šalies oro gynybą. Tačiau sąjungininkai galvoja, kokią dar pagalbą jie galėtų suteikti Turkijai, kuri susiduria su siaubingu konfliktu Sirijoje", — aukščiausiojo lygio susitikimo pabaigoje sakė NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas.
Karšti Erdogano bandymai susisiekti su Vašingtonu baigėsi panašiai: "Mes morališkai su jumis, o patys stebėsime situaciją iš balkono". JAV išreiškė pasirengimą dalyvauti taikos palaikymo misijoje sprendžiant Idlibo konfliktą, nesakydamos nė žodžio, kad iš tikrųjų Turkija yra Amerikos sąjungininkė NATO, o karo atveju visa JAV ginkluotųjų pajėgų galia bus jos pusėje.
NATO sąjungininkai, paprasčiau tariant, "nutekino" Turkiją, palikdami Erdoganą savarankiškai susitvarkyti su Putinu.
Pasikartojo 2015 metų rudenį susiklosčiusi situacija, kai Ankara numušė Rusijos karinį lėktuvą ir atsidūrė ant karo su Rusija slenksčio. Tada Erdoganas taip pat išsigando ir reikalavo transatlantinio solidarumo. NATO jam atsakė: morališkai mes su jumis, laikysime kumščius už jus.
Dėl to, praėjus keliems mėnesiams po karinio incidento, Erdoganas turėjo nuolankiai atsiprašyti Rusijos ir dar labiau nusižeminęs prašyti Turkijai grąžinti Rusijos rinkas ir Rusijos turistus.
Ir dabar Turkijos prezidentas turėjo paskambinti Putinui ir tartis dėl derybų. Dvišalių. Be NATO.
"Įžeistas sąjungininkų išdavystės, Erdoganas netgi atidarė vakarines Turkijos sienas Sirijos pabėgėliams, kurie vėliau puolė į Europą. Bet net kitos migracijos krizės grėsmė nepaskatino NATO sąjungininkų padėti Erdoganui kovoti su Maskva", — rašo Nosovičius.
Už bendrų diplomatinių frazių apie didelį susirūpinimą slypi europiečių susierzinimas dėl to, kad juos bandoma įtraukti į svetimą karą. Sąžiningai elgėsi mažytis Liuksemburgas, kurio užsienio reikalų ministras Žanas Aselbornas teigė, kad Turkija nederino karinės operacijos Idlibe su sąjungininkais, todėl nėra ko kalbėti apie NATO Chartijos 5 straipsnio įtraukimą dėl kolektyvinio agresoriaus atstūmimo.
Į šį signalą verta įsiklausyti ne tik Turkijai, bet ir, sakykime, Baltijos šalims, kurių egzistavimo tarptautinėje arenoje tikslas yra išlaikyti įtampą prie Rusijos sienų.
Vieną gražią dieną Lietuva, Latvija ar Estija gali pernelyg įsijausti palaikydamos įtampą ir sukelti tiesioginę provokaciją. Pavyzdžiui, paskelbti, kad į Rusijos sudėtį įeina Leningrado srities regionai, kuriuos Talinas laiko savais pagal Tartu taikos sutartį. Arba pereiti prie masinio fizinio smurto prieš rusų mažumą Latvijoje. Arba sutrikdyti geležinkelių tranzitą ir užblokuoti Kaliningrado sritį.
Tokiu atveju provokatorius bendraus su Rusija akis į akį.
NATO Turkijos pavyzdžiu įtikinamai parodė, kad 5 straipsnio dėl Baltijos šalių netaikys, apibendrina straipsnio autorius.
