Šimonytė "pramuš" sieną
Pirmas — ar to tikrai reikia "Tėvynės sąjungai"? Kaip pažymėjo kol kas dar jos vadovas Gabrielius Landsbergis: "Džiaugiuosi, kad Ingrida Šimonytė priėmė kvietimą — šis apsisprendimas svarbi žinia visuomenei". Kitaip tariant, konservatoriai lyg ir gavo, ko norėjo.
O nori jie pagaliau pramušti rinkiminio barjero sieną. Ekspertai vienbalsiai sako, kad partija gali laimėti rinkimus, bet surinktų balsų jai gali nepakakti, kad sudarytų daugumą. Ji turi stabilų disciplinuotą elektoratą, bet problema ta, kad jis neauga. Svarbu, kad taip yra ir dėl to, kad rinkėjai vadovaujasi principu "už bet ką — tik ne už konservatorius".
Gabrielius Landsbergis, tapęs partijos vadovu, nesugebėjo pakeisti šios tendencijos. Dabar tikimasi, kad padės Šimonytė, dar turint omenyje tai, kad ji nėra "Tėvynės sąjungos" narė (tarsi nepriklausoma, kaip Saulius Skvernelis "valstiečių" atveju).
Kitas klausimas — ar lyderystė reikalinga pačiai gelbėtojai? Jau prezidento rinkimų metu buvo matyti, kad konservatoriai "mėtėsi" tarp Šimonytės ir Gitano Nausėdos. Kitaip tariant, jie elementariai išnaudoja jos potencialą, o ne mato ją kaip neabejotiną partijos lyderę. Be to, neatmestina, kad ji yra vedlė ne visiems konservatoriams, ir jie pirmi "suvalgys" ją nesėkmės atveju (tas pats Landsbergis, kuris šiandien nustumiamas į šalį).
Akivaizdu, kad toks egoistinis partijos požiūris negali džiuginti Šimonytės. Matyt, todėl ji taip ilgai galvojo. Galbūt, nusprendė dar kartą įrodyti (kaip išėjimo į antrąjį prezidento rinkimų turą atveju), kad yra verta ilgalaikio visapusiško bendražygių pasitikėjimo. Ar buvo alternatyvų? Buvo. Bet jeigu Šimonytė nueitų, pavyzdžiui, į kokią nors liberalų partiją, ji iš karto taptų konservatorių prieše, o to jai, turbūt, jau būtų per daug.
Galiausiai, pati politikė komentavo savo sprendimą be ypatingo džiaugsmo ir entuziazmo, pažymėdama: "Iš mano pusės nėra jokių reikalavimų, išankstinių sąlygų ar kitų dalykų, pasitikiu žmonių išmintimi ir tikiu, kad yra bendras tikslas turėti ir gerą komandą, ir gerus kandidatus vienmandatėse". Šiuose žodžiuose justi tam tikras abejingumas, ir net susidaro įspūdis, kad Šimonytę tiesiog privertė sutikti, ir ji tarsi sako: "Norite — turėkite, bet nieko nepažadu". Net į partiją nestoja...
Ar padės krizės finansų ministrė?
Kiek pagrįsti "Tėvynės sąjungos" lūkesčiai, kad Šimonytė ženkliai praplės jos rinkiminę bazę? Nelabai.
Pirma, jau prezidento rinkimai — triuškinama Nausėdos pergalė — parodė, kad ji užstrigo pirmo turo rezultato ribose, ir antrame ture dalis žmonių vienareikšmiškai balsavo ne tiek už dabartinį šalies vadovą, kiek prieš konservatorių kandidatę. Šiandien nėra rimto pagrindo manyti, kad rinkėjų požiūris staiga pasikeitė.
Antra, su kuo asocijuojasi Šimonytė? Ji buvo finansų ministrė Andriaus Kubiliaus vyriausybėje, kuri liūdnai pagarsėjo savo sprendimais krizės sąlygomis. Kodėl žmonės turėtų ją pamilti dabar?
Būtent todėl politologai skeptiškai žiūri į konservatorių sprendimą. Kaip logiškai pažymėjo Kęstutis Girnius: "Nežinau, ar tai itin padės konservatoriams. Juk per tiek metų Šimonytė yra taip susijusi su konservatoriais, kad ji laikoma konservatore". Ir prezidento rinkimai, anot jo, "rodė, kad tos konservatorių "lubos", kurias visi apžvalgininkai aptaria, egzistuoja ir Šimonytei".
Tad belieka sutikti su "valstiečių" lyderiu Ramūnu Karbauskiu, kuris, komentuodamas situaciją, pareiškė: "Ar Gabrielius Landsbergis vestų, ar Ingrida Šimonytė — visuomenė supras vienodai, kad tai yra partija, kuri atsakinga už Lietuvos praskolinimą, už projektus, kurie padarė milijardinius nuostolius".
Trumpai sakant, Šimonytės sprendimas vesti konservatorius į Seimo rinkimus yra svarbus įvykis Lietuvos partiniame gyvenime, bet yra rimtų priežasčių abejoti, kad jis garantuos "Tėvynės sąjungai" norimą rezultatą. Svarbiau, kas vyks centre ir kairėje. Nebent paramą konservatoriams su Šimonyte priešakyje išreikštų prezidentas... Bet tai jau kita istorija.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
