Trys šimtai trisdešimt keturi strateginiai bombonešiai, šimtai tonų uždegamųjų bombų ir napalmo, nuo 80 iki 100 tūkstančių žuvusių civilių gyventojų — kovo 10 dieną sukanka 75 metai nuo tada, kai JAV oro pajėgos atakavo Tokiją.
Tai vienas žiauriausių antpuolių per visą Antrąjį pasaulinį karą — nuo žemės paviršiaus dingo ištisi Japonijos sostinės kvartalai. Amerikiečiai ir prieš tai bombardavo Tekančios saulės šalies sostinę, tačiau šį kartą naudojo naują taktiką, dėl kurios buvo sudeginta apie 40 procentų miesto gyvenamojo ploto, o milijonai japonų prarado namus. Kaip tai atsitiko, savo straipsnyje pasakoja RIA Novosti autorius Andrejus Kocas.
Naktinis pragaras
Pirmasis oro reidas prieš Japoniją, žinomas kaip "Dolittle Raid", įvyko 1942 metų balandžio 18 dieną, kai 26 B-25 bombonešiai užpuolė Jokohamą ir Tokiją. Vėliau amerikiečiai tik retkarčiais puolė Japonijos miestus: efektyvumas buvo per žemas. Oro pajėgios veikė dienos metu, teko susidurti su galinga priešlėktuvine gynyba ir patirti nuostolių. Sprogstamosios bombos nepadarė daug žalos, o tai, kad jos buvo numestos iš maždaug dešimties kilometrų aukščio, neleido pasiekti tikslumo. Tik dešimtadalis šaudmenų pataikė į numatytus taikinius.
Viskas pasikeitė 1945 metų kovo 10 dienos naktį.
"Generalinis Amerikos aviacijos Ramiajame vandenyne vadas generolas Curtis LeMay sukūrė naują kovos su B-29 "strategais" taktiką, — RIA Novosti pasakoja Rusijos karinės-istorinės draugijos pirmininkas Vladimiras Medinskis. — Jis nusprendė surengti masinę naktinę ataką. Manyta, kad tamsoje Japonijos oro gynyba bus neveiksminga. Be to, amerikiečiai panaudojo šaudmenis ir napalmą, kuris vėliau tapo jų mėgstamiausiu ginklu. Bombarduodami Tokiją, amerikiečiai beveik visiškai išnaudojo savo šaudmenis".
Kovo 9–10 naktį 334 strateginiai B-29 bombonešiai beveik be pasipriešinimo užpuolė Japonijos sostinę. Lėktuvai numetė daugiau kaip 1700 tonų uždegamųjų bombų. Japonijos oro gynybai pavyko sunaikinti 42 priešo orlaivius, tačiau aviacijos padaryta žala šokiravo. Įvairiais skaičiavimais, atakos metu mirė nuo 80 iki 100 tūkstančių civilių. Sužeista daugiau nei 40 tūkst., sudegė 330 tūkstančių namų.
"Tokijas buvo pasirinktas kaip pirmoji auka neatsitiktinai, — tęsia Medinskis. — Pirmiausia, šis miestas yra tankiai apgyvendintas. Jame gyveno keli milijonai žmonių. Antra, miesto plėtros pagrindą sudarė mediniai pastatai, ypač centre. Pagrindinis sprogdintojų taikinys buvo sukelti pagal tam tikrą modelį masinius gaisrus tam tikrose miesto vietose. Ugnis sunaikino deguonį ir sukūrė siaubingą ugnies viesulą, kuriame karšto oro srovė įgauna uragano greitį, o temperatūra pakyla iki tūkstančio laipsnių. Tai yra, žmonės tiesiogine prasme buvo įsiurbiami į epicentrą. Karštis buvo toks, kad viešose vietose užsidegdavo per dešimt metrų nuo gaisro stovėjusių žmonių drabužiai".
Istorinė tradicija
Šiek tiek anksčiau amerikiečiai ir britai ant Drezdeno nuleido ugnies viesulą. Tikslaus mirusių Drezdeno ar Tokijaus gyventojų skaičiaus tiesiog neįmanoma apskaičiuoti, nes daugelis civilių, patekusių į gaisro epicentrą, tiesiogine prasme virto pelenais. Daugelio istorikų teigimu, bombarduoti Tokiją nebuvo jokios karinės prasmės. Demonstracinis masinis Japonijos gyventojų naikinimas turėjo kitą tikslą.
"Per sprogimą Tokijuje 1945 metų kovo 10 dieną žuvo daugiau žmonių nei pirmą dieną po atominių smūgių Hirosimoje ir Nagasakyje, — sako Medinskis. — Visais požiūriais tai buvo karo nusikaltimas. Kaip Stalingrado bombardavimas, Leningrado blokada. Pats generolas Curtis LeMay gana savikritiškai vertino išpuolį prieš Tokiją. Po karo jis savo memuaruose rašė: "Jei mes pralaimėtume karą, būčiau pakartas kaip karo nusikaltėlis".
Pagrindinis šios kariškai beprasmės operacijos tikslas buvo įbauginti pagrindinę JAV sąjungininkę — TSRS. Primenu, kad tuo metu visi dokumentai Jaltoje jau buvo pasirašyti. Buvo žinoma, kad TSRS, praėjus trims mėnesiams nuo karo pradžios vakariniame fronte, stos į karą su Japonija. Tai yra didžiulis palaikymas amerikiečiams. Mes prisiėmėme svarbiausius įsipareigojimus nugalėti Kvantungo armiją, išlaisvinti Sachaliną, Kurilų salas ir išsilaipinti Hokaido saloje. Jau buvo detaliai parengta grandiozinė desantinė operacija. Tai žinodami, amerikiečiai pradeda bombarduoti taikius Japonijos miestus".
Medinskis pažymėjo, kad dar prieš Vokietijos kapituliaciją, 1945 metų pavasarį, britų ir amerikiečių strategai rengė operaciją "Neįsivaizduojama", kurios plane numatytos karinės operacijos prieš TSRS iškart po karo pabaigos. Buvo numatyta panaudoti sąjungininkų pajėgas, dalį Lenkijos armijos, kurią kontroliavo emigrantų vyriausybė Londone, ir Vermachto padalinius, paimtus į nelaisvę. Jie buvo nuginkluoti, bet nebuvo atleisti, kad reikiamu momentu galima būtų vėl juos apginkluoti ir išsiųsti į rytus. Vėliau buvo numatytas vadinamasis prevencinis 20 sovietinių miestų bombardavimas atominėmis bombomis. Tikslų sąrašas buvo patvirtintas 1945 metų gruodį.
Tačiau TSRS atominės bombos atsiradimas ir sėkmingi sovietų pilotų veiksmai prieš Amerikos sprogdintojus Korėjoje sugriovė šiuos planus.
"Nors III pasaulinis karas neįvyko, negalima pamiršti apie amerikiečių bombardavimo žiaurumą, — pabrėžia Medinskis. — Vokietijoje ir Japonijoje dabar niekas nenori to atsiminti. Tai nemaloni tiesa. Frankfurtas, kuris buvo tiesiog nušluotas nuo žemės paviršiaus, šiandien yra pagrindinė amerikiečių bazė Vokietijoje. Japonija yra artimiausia JAV sąjungininkė. Tačiau turime atsiminti, kad amerikiečiai savo žiaurumu mažai kuo skiriasi nuo vokiečių, kurie lygiai taip pat bombardavo Stalingradą. Per dieną žuvo 40 tūkstančių sovietų piliečių. Tokijaus, Drezdeno ir daugelio kitų taikių miestų bombardavimas puikiai atspindi Amerikos istorines karo tradicijas. Priešo šalies civilių gyventojų žudynės laikomos priimtinomis, jei jos suteikia greitą karinį efektą ir įbaugina priešą. Lygiai taip pat vokiečiai nelaikė žiaurumo prieš slavus karo nusikaltimais".
