VILNIUS, kovo 12 — Sputnik. Paskutinius Vladimiro Lenino gyvenimo metus aptemdė sunki liga. Jis nedalyvavo politiniame šalies gyvenime ir buvo tik blyškus savo didybės atspindys. Apie tai, kaip pasitraukė Sovietų Sąjungos įkūrėjas, rašo Sputnik Radijo vedėja Olga Bugrova.
Dešinioji kūno pusė yra paralyžiuota. Kalba — tik iš vienskiemenių žodžių. Viską girdi, bet nieko nesupranta. 1923 m. kovo 10 dieną Leniną ištiko paskutinis ir sunkiausias insultas. Tai buvo stebuklas, kad jis gyveno dar 10 mėnesių. Ir net išmoko rašyti kaire ranka.
Tada Leninas liko tik formaliu valstybės vadovu. Dviem mėnesiais anksčiau Stalinas sušaukė partinį susitikimą, kuriame taip pat dalyvavo ir gydytojai. Buvo nuspręsta: uždrausti vizitus pas Leniną, namiškiams — nekalbėti su juo apie politiką. Jam pačiam buvo leista diktuoti įsakymus 5–10 minučių per dieną. Atsakyti į juos užrašais buvo draudžiama.
Švino nuodai?
Visų šių priemonių buvo imtasi siekiant apsaugoti lyderį po dar vieno nesuprantamos ligos priepuolio. Ji kankino Leniną nuo 1921 metų. Iš pradžių buvo manyta, kad ji ištiko dėl persidirbimo. Vėliau ji buvo siejama su apnuodytomis kulkomis — tomis, kurios buvo paleistos į lyderį per paskutinį pasikėsinimą jį nužudyti 1918 metais. Vieną kulką ištraukė, kita liko petyje. Galbūt joje esantis švinas veikė kaip nuodai.
Kai priepuolius pradėjo lydėti ne tik galvos skausmai ir paralyžius, bet ir obsesinės būsenos, Leninas gydytojų paklausė, ar jis išprotės. Geriausias iš jų suprato: kliuvinys — smegenų gyslose. Jos blokuojamos dėl įvairių priežasčių. Vieną kartą, laukiant tyrimo rezultatų, Leninui gydytojas pasakė: būtų gerai, jei gyslas užkluptų "blyški treponema", arba sifilis. Tai buvo galima išgydyti. Bet sifilis nebuvo patvirtintas. Tuo tarpu po kiekvieno insulto Leninas stebėtinai atsigavo: net po mirtino smūgio jis dar kartelį atėjo į Kremlių ir pernakvojo, kaip kažkada savo Kremliaus bute.
Blogi genai
Lenino gydytojų sąrašą sudarė iki keturiasdešimt žmonių, tarp kurių buvo ir tokie garsūs gydytojai kaip profesoriai Semaško ir Abrikosovas (jis vėliau balzamavo Lenino kūną). "Buvo organizuota aukščiausios kokybės medicininė pagalba", — sakė muziejaus "Gorki Leninskije" direktoriaus pavaduotojas Borisas Vlasovas.
"Į neurochirurgijos skyrių buvo pritraukta užsienio gydytojų, ypač vokiečių. Žinomiausi yra Forsteris ir neuropatologijos garsenybė Štrumpelis. Tai darė ne todėl, nes mūsų gydytojais nepasitikėjo. Lenino partijos bendražygiai tikrai norėjo jam padėti. Jei kas nors rasdavo galimybę atvežti gerą gydytoją, būtinai jį atvežė", — paaiškino Vlasovas.
Mirtina diagnozė buvo kraujagyslių aterosklerozė. Autopsija tai patvirtino: Lenino kraujagyslės kaukšėjo kaip akmuo, sudavus į jas pincetu. Jų užkalkėjimas sutrikdė kraujotaką ir galiausiai privedė prie insulto ir mirties. Ar kaltos švino kulkos? Ne, sako Borisas Vlasovas. Mažai kas žino, bet Lenino tėvas Ilja Nikolajevičius mirė maždaug to paties amžiaus ir, galima sakyti, nuo to paties. Aterosklerozė buvo paveldima liga šeimoje, ja sirgo dvi Lenino seserys bei brolis. Nežinia, ar jis būtų gyvenęs ilgiau, jei būtų gyvenęs ramesnį gyvenimą. Bet faktas yra tas, kad bet kokiu atveju jis būtų miręs nuo aterosklerozės.
Taip pat skaitykite:
