Rusijoje yra toks pokštas apie Vakarų informacinį karą prieš ją: "Kačiukai, pamesti katės — čia dėl Putino kaltės". Kai prasidėjo koronaviruso istorija, nebuvo kaip dėl visko apkaltinti Rusiją, nes pradiniame etape su didžiausiomis problemomis susidūrė Kinija. Tačiau vakariečiai nepasidavė — galvojo, galvojo ir sugalvojo.
Ir vėl Rusija
ES gelmėse buvo parengta ataskaita, kuri kaltina Rusijos žiniasklaidą tuo, kad ji kryptingai skatina paniką Europoje dėl koronaviruso, diskredituodama jos valstybes. Bet tada išeina įdomi situacija. Pagrindinių Europos šalių (Prancūzijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos) lyderiai kalba apie didžiausią iššūkį nuo Antrojo pasaulinio karo; apie tai, kad kova su koronavirusu irgi karas; apie tai, kad daug žmonių užsikrės ir mirs; apie tai, kad nugalėti neįmanoma, ir reikia tiesiog laukti, kol visi persirgs (o kas mirs, tas mirs — nieko nepadarysi)...
Ar čia ne panikos skatinimas? Žinoma, kad taip. Bet tada išeina, kad Kremliaus žiniasklaida sugebėjo paveikti pagrindinių Europos politikų protus, ir jie tapo jos propagandos ruporais. Katastrofa! Putinas "užgrobė Europą"! Beje, dabar dar galima būtų sakyti, kad, kol europiečiai įbauginti ir demoralizuoti, kol stabdomos NATO pratybos, Rusijai pats laikas užpulti ir užkariauti visą Europą, o po to Ameriką, o po to pasaulį...
Jeigu rimtai, tai minėta ataskaita yra arba visiškos ES analitinės degradacijos požymis, arba eilinis pigus bandymas pateisinti savo pasimetimą ir bejėgiškumą Rusijos agresija. Tačiau virusinės krizės išryškintas Europos nepasirengimas dideliam iššūkiui (Italija kaip nesėkmės istorijos simbolis) — ne vienintelis strategiškai svarbus įrašas jos diagnozėje.
Nuo valstijų prie valstybių
Iki viruso "burbulo" sprogimo atrodė, kad Europos Sąjunga lėtai, bet užtikrintai ima judėti Jungtinių Europos Valstijų link su Prancūzijos prezidentu Emanueliu Makronu priešakyje. Pirmiausiai šį procesą skatino stiprėjantys nesutarimai tarp ES ir JAV (paskutinis "draugystės" pavyzdys — Donaldo Trampo sprendimas be jokio pasitarimo su "partneriais" uždaryti Ameriką Europos gyventojams).
Ir tada smogė koronavirusas. Kovos su juo situacija yra ideali proga tikrų politinių ir institucinių lyderių iškilimui. Kitaip tariant, ES kaip institucija ir konkretūs jos federalizacijos šalininkai galėjo pasinaudoti šia "idealia audra" tam, kad sustiprintų Briuselio vaidmenį. Tačiau rezultatas kardinaliai priešingas.
Kol Europos Komisijos pirmininkė bando dėl kažko apgailestauti, kol Briuselis nesugeba mobilizuotis, ES nariai užsibarikaduoja nacionalinių valstybių, kurios realiai sprendžia problemas kaip joms išeina, savo sienų ribose. Tokiu būdu, šiandien jau galima konstatuoti, kad europiniam federalizmui suduotas skausmingas smūgis, po kurio atsigauti greitai nepavyks.
Dar labiau situaciją blogina akivaizdus europinis susvetimėjimas, kai visos draugystės (pavyzdžiui, tarp Lietuvos ir Lenkijos, kaip parodė situacija pasienyje) buvo greitai pamirštos, ir kiekvienas liko pats už save.
Geriausiai šiuo atveju pasakė Serbijos prezidentas: "Mes supratome, kad nėra tarptautinio ir europinio solidarumo. Visa tai buvo pasakos ant popieriaus".
Taigi, prasidėjus koronaviruso epidemijai, akimirksniu baigėsi europietiškas humanizmas ir demokratija. Pavyzdžiui, Vokietija sustabdė pabėgėlių priėmimą savo teritorijoje, o Prancūzijos karantino sąlygos primena karo padėtį. Tai turi giluminę prasmę: Vakarų civilizacijos prigimtis — nežmoniškai racionalus individualizmas, socialinis darvinizmas ir efektyvios pilietinės vakcinos nuo diktatūros neturėjimas (greitas ir lengvas perėjimas nuo beribės laisvės prie totalios kontrolės bet kuriuo momentu be jokių problemų).
Apibendrinant galima teigti, kad koronaviruso istorijos Europoje išvados yra jai ganėtinai liūdnos: antikrizinės sistemos silpnumas, politinės lyderystės trūkumas, europinio solidarumo, humanizmo ir demokratijos idėjos nuosmukis. Kitaip tariant, problema sprendžiama, bet per didžiules kančias, ir susidaro įspūdis, kad natūrali Europos būsena — marga nacionalinių valstybių, gyvenančių pagal principą "mano namai — mano tvirtovė", antklodė, graikiškų miestų-valstybių, o ne Romos imperijos sistema.
P. S. ES parengtoje ataskaitoje dar teigiama, kad Kremliaus propaganda bando skleisti žinią, jog koronavirusas yra dirbtinai sukurtas ir paleistas Vakarų biologinis ginklas.
O kas, jeigu tame yra tiesos? Galbūt, iš tiesų reikia iš kitos pusės pažiūrėti į Skripalių ("Novičiok" šaltinio) istoriją ir pasidomėti, kuo užsiima JAV laboratorijos Amerikoje bei posovietinėje erdvėje (pavyzdžiui, Kazachstane, kuris visai šalia Kinijos). Kodėl negali būti taip, kad šiandien ilgai brendusi Vakarų ekonominė krizė sprendžiama ne pasaulinio karo, o ribotai mirtinos, bet žiniasklaidos išpūstos pasaulinės pandemijos keliu? Ar nepasibaigs viskas prieš arba iš karto po JAV prezidento rinkimų? Bet tai, kaip sakoma, visai kita istorija...
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
