Neseniai vienas iš lenkiškų tinklalapių paskelbė straipsnį, kuriame užfiksuoti keli svarbūs dalykai. Pirma, Rusijos pagalba Italijai tuo metu, kai Roma nesulaukė jos iš tariamų sąjungininkų, yra didelis smūgis ES ir NATO autoritetui. Antra, kaip rašo publikacijos autorius: "Tikimybė, kad Italija eilinį kartą parems sankcijų Rusijos atžvilgiu už pastarosios įsiveržimą į Ukrainą pratęsimą, arti nulio". Praplėskime temą.
Goodbye America, oh?
Pirmas (susvetimėjimo) momentas — beveik neginčijamas, ir Italija šiuo atveju tik tendencijos atspindys. Dabar transatlantinėje erdvėje dominuoja požiūris — kiekvienas už save, apie ką jau kalba net Europos Komisijos pirmininkė. Taip yra ir todėl, kad kolektyvinės kovos su virusu vedliais netapo tokie šios erdvės lyderiai kaip JAV, Vokietija, Prancūzija ir Didžioji Britanija, o pagrindinės euroatlantinės šeimos institucijos parodė savo neįgalumą (vietoj realių veiksmų — kuklūs patarimai ir perspėjimai dėl "rusiškos propagandos").
Tai, kad Donaldui Trampui rūpi tik Europos pinigai, buvo aišku jau seniai, bet virusinė krizė turėjo galutinai įtikinti visus, kas dar tiki transatlantine vienybe, tuo, kad jos nėra, parodyti "who is who" (kas yra kas). Pažymėtina, kad anksčiau Amerika sugebėjo įtikinti/priversti ES įvesti sankcijas Rusijos atžvilgiu už Maskvos "agresiją" Ukrainoje kaip tik su šūkiu "mes galingi, kai vieningi".
Kadangi nei transatlantinio, nei europinio solidarumo, kaip aiškėja, nėra, nenuostabu, kad po Rusijos "žygio" į Italiją prasidėjo kalbos apie tai, kad gali žlugti ir europinis sankcinis režimas Maskvos atžvilgiu.
Pirmiausia, žinoma, nerimauja Ukraina, kurios užsienio reikalų ministras jau paragino ES nepasiduoti Kremliaus manipuliacijai koronaviruso pandemija. Kažką žino ar jaučia?
Apie pragmatizmą ir humanizmą
Europos sankcijų Rusijos atžvilgiu klausimas turi du aspektus: racionalų ir istorinį-filosofinį. Pirmu atveju akivaizdu, kad jau nemažai šalių Europos Sąjungoje norėtų atnaujinti normalią prekybą su didele rusiška rinka. Klausimas: kas trukdo nubalsuoti prieš sankcijų pratęsimą? Pirma, Amerikos spaudimas. Antra, "ES komandos kapitonų" (Vokietijos ir Prancūzijos) iniciatyvos trūkumas (Italija, nors ir svarbi Europos šalis, bet ne flagmanas).
Po Rusijos paramos Roma gali pabandyti užimti ryžtingesnę prorusišką poziciją (taip pat todėl, kad jai bus sunku paaiškinti italams kitokį sprendimą), ir ją gali paremti Paryžius. Kitaip tariant, jeigu Europoje yra jėgų, kurios nori perlaužti neigiamą situaciją santykiuose su Rusija, koronavirusas ("kova su bendra egzistencine grėsme") yra labai gera proga tai padaryti, ir oponentams bus sunku pasipriešinti. O rusiškos pagalbos Italijai epizodas taps savotišku drugelio efektu (mažu įvykiu, kuris pakeis ilgametę tikrovę).
Tačiau čia reikia pereiti prie istorinio-filosofinio momento. Vakarai — tai pirmiausia pragmatizmo, o ne humanizmo (kuris greitai pamirštamas, kai ateina bėda) civilizacija. Kai reikia gelbėtis, ji ir iš velnio pagalbą priims. Tačiau kai situacija pasitaiso, viskas greitai tampa kaip anksčiau. Kitaip tariant, šiandien italai įjungia rusišką himną, o rytoj vėl gali pasakyti: negalime nubalsuoti prieš sankcijas.
Tokiu būdu, Rusijai nereikia tikėtis, kad situacija su Italija neišvengiamai pakeis ES laivo kursą. Bet ji, greičiausiai, ir nesitiki, suteikdama pagalbą tiesiog todėl, kad tokia jos istorinė tradicija. Kaip sakė Michailas Skobelevas: "Rusija — vienintelė šalis Europoje, kur pakanka idealizmo kariavimui dėl jausmo".
Ar Rusija labai nusimins, jeigu sankcijos liks? Tikrai ne, nes gyvenimas jų sąlygomis mobilizuoja šalį, verčia ieškoti išeities, daryti tai, kas kitaip nebūtų daroma. Kitaip tariant, sankcinis spaudimas žadina Rusijos elitą ir stiprina jos ekonomiką bei socialinį ryžtą. O jeigu Europos sankcijos netyčia būtų atšauktos, savąsias irgi tektų atšaukti, kas prigesintų proveržio impulsą.
Apibendrinant, galima teigti, kad Europai šiuo metu reikia labiau nerimauti ne dėl Rusijos veiksmų Italijoje, o dėl europinio projekto pagrindų, kurie, anot Emanuelio Makrono, traška. Taip pat — pagaliau suprasti, kad atėjo laikas orientuotis ne į Amerikos, o į savo interesus, nesiderinančius su sankcijomis Rusijos (kuriai jos labiau padeda, nei trukdo) atžvilgiu.
Kaip sakoma, nėra ko kaltinti veidrodžio, kai veidas kreivas.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
