Iš tiesų, ar koronavirusas — ne Vakarų duobkasys? Būtent tai vertėtų apsvarstyti.
Kinijoje, kur pati bėda ir prasidėjo, virusu užsikrėtė tik kiek daugiau kaip 80 tūkst., o mirė 3 tūkst. žmonių; bendro šalies gyventojų skaičiaus požiūriu — beveik niekinė suma. Valdžios institucijoms griežtai ir nedelsiant sureagavus, su virusu Kinijoje buvo susidorota.
Nors COVID-19 panašus į paprastą gripą, šis virusas išsiskiria tiek nemažu mirtingumo procentu, tiek didžiuliu užkrečiamumu bei itin ilgu inkubaciniu laikotarpiu. Šiuo požiūriu visai suprantama, kad tiek Pasaulio sveikatos organizacija, tiek atskirų valstybių vyriausybės koronavirusą įvertino kaip grėsmę.
COVID-19 krizės akivaizdoje ES valstybės paliko viena kitą likimo valiai
Tačiau tikroji, iš tiesų pasaulinė COVID-19 krizė pradėjo vystytis tiktai iš pirminiu viruso židiniu buvusios Kinijos evakavus joje buvusius ES šalių piliečius ir pastariesiems grįžus į savo tėvynes. Pirmiausia ji įsibėgėjo Italijoje, kur šiandien turime per 90 tūkst. virusu užsikrėtusių ir net 10 tūkst. nuo jo mirusių žmonių. Persimetė virusas ir į Ispaniją (daugiau nei 70 tūkst. užsikrėtusių), ir į Vokietiją (per 50 tūkst.) bei kitas ES valstybes, nors netolygiai ir ne tokiu mastu kaip Italijoje.
Visgi daugiausia nerimo sukėlė ne tiek pats virusas, kiek šalių vyriausybių reakcijos į jį. Neva vieningoje ES COVID-19 krizės akivaizdoje kiekvienai valstybei faktiškai teko tvarkytis savarankiškai, žodžiu — ES šalys-narės paliko viena kitą likimo valiai, ne siųsdamos viena kitai humanitarinę pagalbą, o tiesiog atsitverdamos viena nuo kitos karantino zonų ribomis tapusiomis valstybinėmis sienomis.
Platūs gyventojų sluoksniai tiesiog panikuoja, masiškai supirkinėdami bei kaupdami maisto produktus ir taip besiruošdami tariamai apokalipsei. Nuo ES nusisuko ir Britanija, šiuo metu palaikanti glaudesnius santykius su Jungtinėmis Valstijomis, kurios, fiksuojamais COVID-19 atvejais pralenkusios ir Kiniją, faktiškai atsiriboja nuo kontinentinės Europos, su Donaldu Trampu priešakyje kurdamos scenarijus, kaip greičiau išrasti reikiamą vakciną ir kaip reikiant pasipelnyti iš jos pardavimų.
Pagalbos ranką ES tiesia tariamieji pasaulio "blogiukai"
Pagalbos ranką ES tuo tarpu tiesia ta pati Kinija ir Vladimiro Putino Rusija, taip pat koronaviruso beveik nepaliesta, bet prioritetą humanitarinei pagalbai teikianti socialistinė Kuba. Žodžiu, esant tokiai padėčiai, viena kitą "pasiuntusioms" ES valstybėms į pagalbą atskuba ne sąjungininkai iš JAV, bet tariamieji pasaulio "blogiukai" — tiek kinai, tiek kubiečiai, tiek Europą "puolantys", bet taip ir neužpuolantys rusai.
Iš tiesų, tai yra likimo ironija, kuri, diskredituodama tariamą Vakarų sąjungininkų tarpusavio solidarumą, kartu provokuoja atitinkamas reakcijas. Pavyzdžiui, Italijoje vietoje ES vėliavų keliamos Kinijos ir Rusijos valstybinės vėliavos. Liaudžiai dėkojant tiems, kurie padeda jai ne žodžiais, o darbais, vadinamoji "laisvoji" Vakarų, kaip ir Lietuvos, žiniasklaida šios nepatogios temos vengia.
O vengti yra ko, nes yla iš maišo lenda, yla, kuri rodo tikrų tikriausią ligšiolinės vakarietiškos tvarkos bankrotą. Ką bekalbėti apie būsimąsias ekonomines COVID-19 krizės pasekmes. Daugybei valstybių uždarius sienas ir per 30 % Žemės gyventojų patekus į vienokio ar kitokio karantino sąlygas, ūkiniai nuostoliai neabejotini. ES dėl smunkančio BVP pavojaus varpai skamba netgi regione ekonomiškai viešpataujančioje Vokietijoje.
Juntama kapitalistinės ES erozija
Neadekvačios ES lyderių reakcijos į susiklosčiusią COVID-19 krizę Brexit'o ir augančių vadinamųjų euroskeptinių nuotaikų fone pačiai Sąjungai tikrai ne į naudą. Juntama ES erozija gali įgauti naują pagreitį. O minėti ekonominiai padariniai, kaip ir neišvengiamai besiartinanti pasaulinio kapitalistinio ūkio recesija, gali išprovokuoti ir socialinius konfliktus. Italijoje jau dabar planuojami pramonės ir kitose ūkio šakose dirbančiųjų streikai.
Apie koronaviruso krizę sklando daug konspiracinių spekuliacijų. Bet greta jų — ir rimtesni svarstymai, ar COVID-19 nėra potencialus Vakarų ir netgi apskritai kapitalizmo duobkasys. Iš tiesų, dabarties įvykiai — tiek Vakarų reakcijos, tiek Kinijos ir Kubos laikysena — apnuogina vartotojiškų visuomenių nepajėgumą spręsti katastrofiškas situacijas bei provokuoja kitų vertybių ir socialinių modelių paieškas.
Staigaus kracho tikėtis nevertėtų. Kapitalistinė sistema yra išgyvenusi dar ne tokius sukrėtimus, o Vakarų pasaulis, nors ir smunka, dar turi pakankamai inercijos, reikalingos išsilaikyti. Tačiau tai tik inercija, o ji ilgainiui išnyksta. Esminis klausimas tiek apskritai pasauliui, tiek Europai, tiek Lietuvai — kaip periferinei ES teritorijai — ar egzistuoja sisteminė, santvarkinė alternatyva? Konkretaus projekto prasme — tokios kol kas nėra.
Kitų vertybių ir socialinių modelių paieška
Tačiau koronavirusas, netgi nebūdamas tiesioginiu nei Vakarų, nei apskritai kapitalizmo duobkasiu, išryškina bei paaštrina problemą. Kinijos ir Kubos, apskritai labiau kolektyvistiškų — ir dėl kolektyvizmo efektyviau į COVID-19 krizę reaguojančių — visuomenių pavyzdžiai rodo bendruosius tokios alternatyvos kontūrus. Anksčiau ar vėliau, bet aktualizuosis pasirinkimas tarp jos ir esamos liberalistinės tvarkos.
Anot Rusijos politologo Sergejaus Kurginiano: "Arba mums pavyks perstatyti viską iš vartotojiško modelio į kurį nors kitą — ir čia mes turime [tarybinę] patirtį, be kurios mums niekur dėtis, arba valdžia, netgi efektyviai veikdama vartotojiškų algoritmų ir pageidavimų rėmuose, nuskęs katastrofoje". Daugiau nei pridėsi, nei atimsi. Būtent tokia yra XXI amžiaus istorinė perspektyva.
Ši perspektyva — nei naujiena, nei tiesioginė koronaviruso krizės pasekmė. Iš tiesų, ji nulemta gerokai anksčiau. Vis dėlto, būtent COVID-19 ją išryškina ir paaštrina. Ar laimei, ar nelaimei, ar liaudies masių panikai ir siaubui, ar laipsniškam jų prabudimui, parodys ateitis, kurią vienaip ar kitaip, bet mes visi ir nulemsime.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicijos
