Kol sveikų pažiūrų žmonėms aišku, kad vyksta politinis susidorojimas su kovotoju prieš režimą, o fašistuojantys "patriotai" reikalauja kraujo, grupė 1990 metų kovo 11-osios akto signatarų pasirašė kreipimąsi į Šiaulių apygardos teismą, prašydami Paleckį paleisti.
Kreipimosi, pasirašyto per 60 signatarų, tarp jų ir dabartinio Seimo narių, iniciatoriumi prisistato Egidijus Bičkauskas. Anot jo, Paleckio veikla, koks bebūtų jos santykis su Baudžiamojo kodekso nuostatomis, nieko bendro su "šnipinėjimu" neturėjo. Šiuo požiūriu, jo įkalinimas nėra nei teisėtas, nei teisingas. Iš tiesų, nesuderinamas su Lietuvos pretenzijomis į "laisvę ir demokratiją".
Tai suprasdami, kreipimąsi pasirašė ir kiti — tiek kairiojo, tiek dešiniojo Lietuvos politinio spektro atstovai: Vytenis Andriukaitis, Česlovas Juršėnas, Gediminas Vagnorius, Nijolė Oželytė, netgi Mečys Laurinkus, konservatorius Emanuelis Zingeris ir daugelis kitų. Bet nors pareiškimas vienas, pasirašymo motyvai tikrai yra skirtingi.
Pavyzdžiui, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute profesoriaujantis Kęstutis Girnius, irgi pasirašęs minėtąjį dokumentą, buvo vienas pirmųjų "sisteminių" veikėjų, išreiškusių palaikymą Paleckiui. Ne politinį ar idėjinį, bet tiesiog žmogišką, nes Girniui, kaip matyti iš jo straipsnių, nėra abejonių, kad prieš akis vyksta absurdiškas teisinis farsas, savo neteisėtumu ir neteisingumu daug kuo primenantis ankstesnįjį Eglės Kusaitės atvejį.
Kiti, tarkime, Nijolė Oželytė, pabrėžia Paleckiui nejaučią nė menkiausių simpatijų. Anot jų, pastarojo įkalinimas tiktai diskredituoja esamą režimą bei aukščiau minėtas jo pretenzijas. Dar daugiau — susiklosčiusi situacija gali ne tik "pasitarnauti Rusijai", bet pasibaigti netgi paties Paleckio kreipimusi į Strasbūre įsikūrusį Europos Žmogaus Teisių Teismą ir jo pergale byloje prieš Lietuvos respubliką.
Ypač ramybės Oželytei, kaip ir kitiems konservatoriškojo flango veikėjams, neduoda 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių tema. Labiausiai jie bijo, kad Paleckiui priskiriama garsioji frazė, jog "savi šaudė į savus", nepasklistų plačiau tarp liaudies. Iš tiesų, šita savotiška XXI amžiaus lietuviška dreifusiada gresia 30 metų gyvuojančio zoologiškai antitarybinio ir rusofobinio Lietuvos režimo jei ne visišku, tai bent daliniu — ir tikrai žymiu — istoriniu diskreditavimu.
Šio momento nereikėtų nuvertinti. Rimtesni persekiojimai Paleckio adresu ir buvo pradėti būtent tada, kai jis radijo etery prabilo apie tiek Rusijoje, tiek kitur plačiai aptarinėjamas sausio 13-osios įvykių aplinkybes — ir Džino Šarpo, jo mokinių ir kitų "spalvotųjų revoliucijų" technologų indėlį į tuomečius įvykius Pabaltijyje, Kaukaze bei kitose separatizmo keliu pasukusiose tarybinėse respublikose.
Kadangi Paleckio atveju "šnipinėjimu" laikomas viešai prieinamų duomenų rinkimas, ši byla — iš tiesų skandalinga. Visgi nei Lietuvoje, nei Vakaruose jokio "viršūnių" protesto nebuvo. Tarptautiniu mastu situaciją išryškino bei Lietuvos valdžios organų laikyseną pasmerkė tiktai Rusijos Federacijos atstovai. Žodžiu, atstovai valstybės, kuri mūsuose kasdien juodinama ir kurios tariamu "šnipu" Paleckis ir buvo.
Patsai minėtosios signatarų grupės kreipimasis, viena vertus, kelia aikštėn Paleckio situaciją ir, antra vertus, išduoda kai kurių politinio elito sluoksnių nerimą. O nerimauti yra ko — ypač jei žvelgsime toliau į ateitį. Tiek ES, tiek po TSRS žlugimo 1990-aisiais nusistovėjusios Vakarų tvarkos pamatai jau dabar braška. Dešimtmečių perspektyvoje permainos ne tik tikėtinos, bet ir neišvengiamos. Tarp jų ir geopolitinės. Šiuo požiūriu Paleckis gali būti tikrai neparankus.
Savo pažiūromis jis neabejotinai priklauso stovyklai tų, kurie siekia tiek adekvačių Lietuvos santykių su Rusija, tiek realaus šalies suvereniteto atkūrimo. Vien praeities veikla jis parodė, kad tarp šių sluoksnių gali būti lyderiu. Vykstantys persekiojimai, kaip ir 2018-aisiais prasidėjęs ir nežinia, kada pasibaigsiąs neteisėtas jo įkalinimas, neabejotinai teikia Paleckiui savotišką kankinio, tikro kovotojo prieš sistemą aurą.
Žvelgiant į paties kreipimosi motyvus, galima kalbėti tiek apie vienų veikėjų rūpestį dėl žodžio laisvės ir paprasčiausią žmogišką solidarumą, tiek apie kai kurių kitų galimą politinę desperaciją — ne tiek dėl savo pačių, kiek dėl paties režimo, reputacijos. Be abejo, čia neatmestina ir tam tikra Paleckio tėvo, vieno iš LSDP lyderių, Justo Paleckio įtaka, siekiant padėti sūnui. Bet tai tik spekuliacija, tuo tarpu aišku yra tai, kad pareiškimas yra, ir kad jis turi objektyvią politinę reikšmę.
O toji reikšmė yra teigiama. Iš tiesų, ar tai bendražmogiškas padorumas, ar nuogąstavimai dėl esamo režimo legitimumo bei tarptautinio prestižo: pats šis faktas rodo, kad Paleckio byla nėra tiktai dar viena smulkmena, pro kurią būtų tyliai ir abejingai praeinama. Paleckis, kaip garsus politinis kalinys, demaskuoja režimą, ir galime neabejoti, kad ateinantys vieši teismo posėdžiai taip pat nenueis veltui, kad juose Paleckis vėl demaskuos pseudodemokratinio režimo esmę.
Už tai jam ir padėkokime.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
