Prancūzijos prezidentas pratęsė šalies izoliacijos ir karantino režimą iki gegužės 11 dienos — dar keturioms savaitėms. Šis Eliziejaus rūmų sprendimas nebuvo netikėtas. Klausimų kilo tik dėl termino — mėnesio ar pusantro — ir ar nelaukti jokių naujų apribojimų arba, atvirkščiai, sušvelninimo.
Naujausi Emanuelio Makrono ir kitų Europos pareigūnų pareiškimai nepalieka abejonių, kad piliečiai yra nuolat skatinami suvokti vykstančius sisteminius pokyčius ir pakeisti savo gyvenimą pagal juos.
Praėjusį šeštadienį Prancūzijos prezidentas paskelbė, kad Šengeno erdvės sienos gali būti uždarytos iki pat rugsėjo. Kol kas draudimas nebūtinoms kelionėms į ES galioja iki gegužės 15 dienos, tačiau, matyt, pratęsimas neišvengiamas. Makroną taip pat atkartoja Europos Komisijos prezidentė Ursula von der Leyen, kuri perspėjo, kad piliečiai net neturėtų galvoti apie vasaros keliones į Europą.
Tačiau kitas ES vadovo pareiškimas buvo dar labiau slegiantis: griežtas vyresnio amžiaus žmonių izoliacijos režimas gali būti pratęstas iki metų pabaigos (tai yra aštuoniems su puse mėnesio!). Šis klausimas susijęs su COVID-19 vakcina — yra vilties, kad iki to laiko ji jau pasirodys.
Dabar daugelyje šalių aktyviai kuriama vakcina. Rusijos ekspertai planuoja pradėti bandymus su žmonėmis vasaros pradžioje. Kinijoje klinikiniai tyrimai įsibėgėja ir bus baigti iki metų pabaigos. O britai, dar nepradėję bandymų su žmonėmis, rezultatą žada iki rugsėjo, tačiau jų optimizmas atrodo abejotinas.
Tokių vaistų sukūrimo protokolai yra ypač griežti ir reikalauja mėnesius trunkančių bandymų pirmiausia su gyvūnais, po to su žmonėmis. Anot ekspertų, realistiškas laikotarpis yra metai. Taigi, britų mokslininkai arba labai pagražina savo perspektyvas, arba ketina sulaužyti taisykles, skirtas žmonėms užtikrinti farmacinių produktų saugumą.
Kad ir kaip būtų, jei norite, Europos valdžios institucijos turės galimybę išplėsti vyresnio amžiaus piliečių izoliacijos režimą, nes net ir sukūrus vakciną jai reikės atlikti daugybę biurokratinių patvirtinimų Europoje. Anot Makrono, skirtingas infekcijos paplitimas visame pasaulyje sukuria naujų protrūkių riziką — o jei taip, kai kurias ribojamąsias priemones galima išlaikyti metus ar dvejus, o kitas — atsižvelgiant į situaciją, jos gali būti įvestos, panaikintos ir vėl įvestos.
Sunku įsivaizduoti, kaip slegiantis toks ilgas buvimas tarp keturių sienų paveiks psichinę, moralinę ir fizinę vyresnio amžiaus piliečių gerovę. Be to, garantuota nežinios apimtų milijonų žmonių ir daugelio įmonių panika.
Tačiau panašu, kad visų šių bauginamų tolimesnių įvykių eigos anonsų pagrindinis tikslas yra ne tiek išankstinis neišvengiamų priemonių paskelbimas (yra vilčių, kad iš tikrųjų situacija susiklostys daug švelniau), bet laipsniškas visuomenės supažindinimas su radikaliai besikeičiančio pasaulio, kuriame Europa turės gyventi, realijomis pasibaigus epidemijai.
Vis dėlto dauguma žmonių dabartinius įvykius suvokia kaip gana trumpą force majeure aplinkybę, kuri galiausiai turės aiškiai apibrėžtą pagrindą ir kurią įgyvendinus, tarkime, po kelių savaičių, viskas pradės normalizuotis. Verslas (ypač smulkusis ir vidutinis), be abejo, nerimauja, tačiau pasikliauja valstybės pagalba ir svarsto, kaip kompensuoti nuostolius, kai visa tai pagaliau pasibaigs.
Dabar tampa aiškiau, kad niekas nesibaigs. Taip, pamažu apribojimai ir draudimai bus panaikinti — tikriausiai pagal Austrijos, kuri dabar žingsnis po žingsnio švelnina antiepidemiologinį režimą, modelius. Nuo šiandien ten atidaromos mažos parduotuvės (iki 400 kvadratinių metrų) — žinoma, griežtai laikantis saugumo priemonių. Tačiau visi ekonomikos sektoriai (turizmas, oro transportas, pramogos ir masiniai renginiai — sąrašas yra labai ilgas) bus neribotą laiką visiškai ar iš dalies draudžiami. Tai reiškia, kad bus garantuotas atitinkamų įmonių bankrotas ir daugybė bedarbių, nes jokia valstybės parama neužtikrins verslo išlikimo po keleto mėnesių neveiklumo ir neturint aiškių perspektyvų.
Didžiosios Britanijos žiniasklaida pranešė, kad futbolo klubo "Arsenal" žaidėjai atmetė vadovybės pasiūlymus dėl galimo atlyginimų mažinimo dėl pandemijos. Jų akte galima įžvelgti trumparegišką egoizmą žmonių, atsisakančių padėti įveikti darbdaviui, mokančiam jiems tokius didžiulius pinigus, sunkų laikotarpį. Arba atvirkščiai, čia galima pamatyti tikrą situacijos supratimą.
Didysis sportas, kuriame vyrauja masiniai renginiai, ir nepadoriai išpūstas sportininkų uždarbis gresia tapti viena neišvengiamų aukų. Taigi, futbolininkams nėra jokios ypatingos priežasties varžytis ir prisitaikyti prie situacijos, kai ši atšaka yra ant žlugimo slenksčio, todėl jie iš paskutiniųjų bando gauti maksimalią naudą.
Vienintelė problema yra ta, kad panaši logika, kuria visuomenė vadovaujasi esant didelėms krizėms, garantuoja įvykių vystymąsi pagal blogiausią ir sunkiausią scenarijų. Norėčiau tikėti, kad jei ne atskiri britų futbolininkai, tai dauguma europiečių tai prisimena.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
