Ponai ir vergai: Europa negali apsieiti be pigios darbo jėgos

Prenumeruokite
НовостиTelegram
Europa gyvena karantino sąlygomis, bet nori išgelbėti savo ekonomiką. Ir čia paaiškėjo, kad ji negali apsieiti be pigios darbo jėgos. Ką tai reiškia?

Jeigu šiandien paskaitytume Europos spaudą (jau nekalbant apie Ameriką), viena iš pagrindinių diskusijų joje — kaip nugalėti koronavirusą, bet kartu leisti "kvėpuoti" ekonomikai, nes vien valstybės pagalba jos neišgelbės.

Рабочие мигранты, архивное фото - Sputnik Lietuva
Iki koronaviruso du milijonai europiečių dirbo ne savo šalyje

Šiame kontekste pažymėtina, kad nepaisant karantino, pavyzdžiui, tarptautinis kelių transportas Europoje buvo paliktas ramybėje (gali judėti be ypatingų apribojimų), nes gyventi (vežti maistą, medikamentus ir taip toliau) kažkaip reikia. O dabar Europos Komisijos tinklalapyje yra rekomendacija, kad keliavimo apribojimai neturėtų būti taikomi ir sezoninių darbuotojų žemės ūkio srityje atžvilgiu.

Akivaizdu, kad toks pasiūlymas atsirado neatsitiktinai. Pigios darbo jėgos laukia laukai Vokietijoje, Airijoje, Lenkijoje ir taip toliau. Ši situacija užčiuopia kelis fundamentalius dalykus.

Pirma, darbo pasidalijimo ekonomika efektyvi tada, kai viskas gerai — kai pasaulis daugiau ar mažiau atviras, tai yra, didėjančios globalizacijos sąlygomis. O kai įvyksta tokia krizė kaip šiandieninė, daug kas iš karto prisimena autarkiją, iš kurios anksčiau garsiai juokėsi.

Bedarbis - Sputnik Lietuva
Per karantiną darbo neteko 30 tūkst. Lietuvos gyventojų

Pavyzdžiui, sovietinė sistema buvo izoliuota nuo pasaulio, bet pakankamai gyvybinga, kad išgyventų savarankiškai. O dabartinė Kinija, kuri giliai integruota į pasaulio prekybą, ir Europa, kuri kaip aiškėja, negali apsieiti be įvežtinės darbo jėgos, yra sistemiškai pažeidžiamos.

Antra, situacija su sezoninių darbuotojų trūkumu ES šalyse patvirtina vakarietiško imperializmo principus: yra turtingas centras, kuris turi tapti dar turtingesnis, ir neturtinga periferija, kurios egzistavimo esmė — centro praturtėjimas.

Be to, reikia skirti periferiją imperijos ribose ir už jų. Pirmoji turi kažkokias teises, antroji — tiesiog barbarai, kuriuos galima išnaudoti be jokios sąžinės graužaties. Ir svarbiausia — vasalai niekada netaps ponais. Taip, gali būti sukurtas demokratinis (lygybės) fasadas, bet realiai Lenkija ar Rumunija, Lietuva ar Vengrija buvo ir bus antrarūšės valstybės Prancūzijos ir Vokietijos akyse politine, ekonomine ir psichologine prasme.

Клубника - Sputnik Lietuva
"The Guardian": Britanijai be darbininkų iš Rytų Europos gresia badas

Žinoma, šiuo atveju galima prisiminti tai, kad, pavyzdžiui, Lenkija gauna daug paramos iš ES. Tačiau tai reiškia tik požiūrį, kad "namuose" dirbantį tarną galima geriau pamaitinti ir gražiau aprengti (taip pat todėl, kad tai šeimininkų įvaizdžio dalis), o "laukuose" dirbantys šiuolaikiniai vergai (pavyzdžiui, ukrainiečiai) — tiesiog resursas, kurio likimu galima ypatingai nesirūpinti (nebus šito, bus kitas).

Čia Italijos galima atsiprašyti už netinkamą elgesį, kaip padarė Europos Komisijos pirmininkė, nes tai Italija — vienas lygis. O kitų skęstančiųjų gelbėjimas — pirmiausia jų pačių reikalas. Įdomu ir tai, kad, jeigu, pavyzdžiui, vokiečiai žiūri "iš viršaus" į lenkus, tai pastarieji taip žiūri į ukrainiečius, kurie, jų manymu, turi dirbti Lenkijos laukuose. Kitaip tariant, klasikinė hierarchija "karališkame dvare".

Galbūt todėl šiandien Europoje susiklostė paradoksali situacija — didelė dalis vietinės ekonomikos sustojo dėl karantino, laisvos darbo jėgos turėtų būti daug, ir ji turėtų kabintis į kiekvieną darbo galimybę. Bet ji, jeigu reikia įleisti net užsieniečius karantino sąlygomis, nenori, nes "tai ne ponų reikalas". Ir net lenkas važiuos dirbti tik į Vokietiją, nes ten daugiau moka, o namuose sėdės su bedarbio pašalpa, nes "tegul vergai iš Rytų vargsta" — jie dar turėtų džiaugtis, kad jiems leidžiama dirbti Europos ponui.

Трактор - Sputnik Lietuva
Estijos prezidentė pakvietė bedarbius dirbti laukuose

Apibendrinant galima teigti, kad rimta krizė bet kurioje sistemoje išryškina svarbiausius funkcionavimo principus. Dabar paaiškėjo, kad darbo pasiskirstymo principas globalizuotame pasaulyje, taip pat Europoje, yra jo silpnybė. Tačiau tuo pat metu jo sunku atsisakyti, nes jis remiasi klasikiniu vakarietišku centro-periferijos požiūriu.

Šiame kontekste pažymėtina, kad europiečiai dar iki galo nesuprato ir/ar nesusitaikė su tuo, kad situacija pasikeitė, ir tikisi, kad po kurio laiko viskas bus kaip anksčiau. Gali būti, bet gali ir nebūti, ir tada daug ką reikės vėl daryti patiems.

Teoriškai Europa kaip daugiau arba mažiau bendras projektas pasiruošusi autarkiškam gyvenimui izoliuotų valstybių/erdvių pasaulyje, bet praktiškai pasikeisti — nusileisti ant žemės (taip pat tiesiogine to žodžio prasme) — bus politiškai, ekonomiškai ir psichologiškai sunku.

Gyventi savarankiškai reikia mokėti.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

Naujienų srautas
0