Kaip teigiama ataskaitoje, 2019 metais pagrindiniu dezinformacijos šaltiniu išliko šalių, nepriklausančių ES ir NATO, bei ne valstybės veikėjų veikla, nukreipta prieš strateginius šalies tikslus ir demokratijos įrankius: "Lietuvos narystę NATO ir ES, nacionalinių gynybos pajėgumų stiprinimą, šalies politinę santvarką, dvišalių ir daugiašalių santykių stiprinimą, pasitikėjimą valstybės institucijomis, teismų sistemą, šalies energetinį savarankiškumą, socialinę ir ekonominę gerovę bei istorinę atmintį".
Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento duomenimis, "2019 m. Lietuvos informacinėje erdvėje iš viso buvo nustatyta 2890 žalingos informacinės veiklos atvejų (15 proc. daugiau nei 2018 m., vidutiniškai apie 241 atvejį per mėnesį), iš kurių daugiau nei 2/3 buvo inicijuojami ir vykdomi trečiųjų šalių".
Šiame kontekste pirmiausia norisi paklausti, o kas yra "žalingos informacinės veiklos atvejis" ir "žalingos informacijos naratyvas" — šių sąvokų atitinkamoje ataskaitos dalyje nėra. Tokiu būdu, dokumento autoriai kliaujasi kažkokiomis savo interpretacijomis, jau nekalbant apie tai, jog net tada, kai yra viena ar kita sąvoka, dar reikia įrodyti, kad vienas ar kitas informacijos atvejis yra kryptingai žalingas veiksmas, o ne tiesiog alternatyvi nuomonė. Manytina, jog rimtoms institucijoms ir dokumentams principas "ir taip aišku" netinka.
O dabar prie konkrečių "žalingų naratyvų", kuriuos formuoja Lietuvos "priešai" (beje, ataskaitoje teigiama, kad trečiosios šalys inicijavo 2/3 informacinių išpuolių — būtų įdomu sužinoti, kas inicijavo likusį trečdalį). Pirmas ir svarbiausias — kad Lietuva yra nedemokratinė valstybė.
Šiuo atveju ataskaitos autoriai, matyt, nori, kad niekas nedrįstų sakyti, jog Lietuvoje yra problemų su demokratija. Tačiau yra bėda — ne Rusija, o Eurobarometras. Jis neseniai atliko apklausą (https://www.europarl.europa.eu/lithuania/lt/%C5%BEiniasklaidai/lietuviai-patenkinti-demokratijos-veikimu-es-bet-ne-savo-%C5%A1alyje), kurios metu paaiškėjo, kad lietuviai patenkinti demokratijos veikimu ES, bet ne savo šalyje. Patenkintų tuo, kaip demokratija veikia jų valstybėje, Lietuvoje yra 43 proc., ir vos 35 proc. lietuvių tiki, kad į jų nuomonę atsižvelgiama jų šalyje, kas yra mažiausias rodiklis po Kipro, Graikijos ir Italijos. Štai tokia Briuselio informacinė ataka prieš Lietuvą.
Papildomai šiuo atveju reikia pažymėti, kad Lietuvoje nuolat vyksta politiniai skandalai — taip pat su korupcijos atspalviu (pavyzdžiui, "MG Baltic" byla). Ir kas svarbu — paprastai niekas nekaltas arba kaltas tik truputį. Dar paminėtina neseniai sėkmingai "palaidota" istorija apie VSD, kuris galėjo rinkti informaciją apie kandidato į prezidentus Gitano Nausėdos aplinkos žmones ir Vygaudą Ušacką bei baugino pastarojo komandos narius. O apie žodžio "laisvę" Lietuvoje net kalbėti neverta.
Trumpai sakant, šalis kaip teisinė valstybė akivaizdžiai turi problemų, bet kalbėjimas apie jas — žalingo naratyvo formavimas, kuriuo, kaip paaiškėja, užsiima daugiau negu pusė Lietuvos gyventojų. Turbūt neatsitiktinai tautoje atsirado posakis, kad mes — kyšių ir ryšių šalis.
Antra tariama priešų "melagystė" — Lietuva nereikšminga valstybė. Žinoma, galima tikėti, kad mes turime veto teisę JTO Saugumo Taryboje; kartu su vokiečiais ir prancūzais sprendžiame Europos likimą; aiškiname, ką daryti Amerikai, ir sulaikome agresyvią Rusiją bei Kiniją, tikėti, kad mūsų balsas girdimas visų, visur ir visada. Tačiau gal reikia realiai vertinti savo galimybes ir suprasti / pripažinti, kad esame "maža valstybė", kuri yra tik toli gražu ne pats svarbiausias JAV satelitas.
Trečia, Lietuvai nepatinka tai, kad ji kaltinama istorinių faktų perrašymu ir klastojimu. Be abejo, ji turi savo tarpukario, Antrojo pasaulinio karo, pokario partizaninio judėjimo, sovietmečio ir nepriklausomybės atgavimo laikotarpio įvykių versiją. Tačiau egzistuoja ir alternatyvūs jų vertinimai, kurie gali nepatikti Vilniui, bet tai nereiškia, kad jie neturi jokio pagrindo.
Ketvirta, Lietuva įsitikinusi, kad jos energetiniai tikslai yra pagrįsti. Palikus ramybėje naujos atominės elektrinės (AE) šalyje projektą, kurį norėjo realizuoti politikai, bet kaip ekonomiškai nepagrįstą kritikavo net vietiniai ekspertai, galima prisiminti SGD terminalą. Pastarasis, tapęs našta Lietuvos vartotojams ir verslui, turėjo išgelbėti valstybę nuo rusiškų dujų, bet jos toliau perkamos iš "Gazpromo" ir suskystintu pavidalu. Lietuva ligi šiol neturi aiškaus supratimo, kiek, iš kur ir kokios energijos jai reikia (tai yra, aiškios energetinės strategijos), bet "pagrįstai" atsisako pigios Astravo AE produkcijos, nes tai neteisinga (autoritarinė) elektra.
Penkta, priešiškos jėgos neva bando įtikinti lietuvius, kad NATO yra grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Iš pirmo žvilgsnio — visiškas absurdas. Tačiau problema ta, kad Aljansas (Amerika) sugalvojo ir atkakliai bando įtvirtinti abejotiną "rusiškos grėsmės" Vakarams idėją, kas didina įtampą Baltijos regione, provokuoja Rusijos atsaką (taip pat Kaliningrado srityje) ir tokiu būdu kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui (bet, kadangi Lietuvos elitą tokia NATO / Amerikos politika tenkina, ją reikia kažkaip pagrįsti, ir geras būdas tai padaryti — plėtoti priešingą diskursą).
Šešta, anot ataskaitos, visiška netiesa, kad Lietuvos kariuomenė yra nepasirengusi apginti valstybę. Kitaip tariant, ji tokia galinga, kad gali išgąsdinti Maskvą net be NATO užnugario. Tačiau JAV ekspertai iš RAND kažkodėl įvykdė prieš mus informacinę ataką, parašydami, kad karo atveju Rusija užimtų Baltijos šalis per 60 valandų.
Septinta, ataskaitos autoriai sako, kad piktadariai vaizduoja Lietuvą kaip socialiai ir ekonomiškai žlugusią valstybę. Įdomiausia, kad tie piktadariai dirba Europos Komisijoje, kuri šiais metais dar kartą priminė Vilniui, kad skurdas ir socialinė atskirtis išlieka rimta Lietuvos problema.
Apibendrinant galima konstatuoti, kad Lietuvos politiką tikrai yra už ką kritikuoti, bet Lietuva vertina šią kritiką ne kaip žodžio laisvės išraišką ir progą pasitaisyti, o kaip priešišką veiksmą, nes taip lengviausia pateisinti savo trūkumus, o kartais — visiškai neprasmingą elgesį. Papildomai situaciją komplikuoja, bet tuo pat metu ir paaiškina didelė (ne)sąmoninga šalies priklausomybė nuo Vašingtono, kuris tokiu būdu įgyvendina savo nacionalinius interesus.
Tačiau įsigilinus į detales, kortų namelis greitai griūna. Gal todėl Lietuvos informacinio saugumo ekspertai mėgsta kalbėti lozungų, o ne nemalonių faktų ir pavyzdžių kalba?
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
