VILNIUS, balandžio 27 — Sputnik. Žurnalisto ir filosofo Vladimiro Lepeсhino teigimu, "rusų skaitytojas Džuljeto Kjezos (Giulietto Chiesa) asmenybės mastą suvokia tik dabar — po jo mirties. Nuo praėjusio amžiaus 80-ųjų pradžios jis artimai draugavo su Aleksandru Zinovjevu. Ir ši draugystė nebuvo atsitiktinis šių žmonių gyvenimo epizodas. Juos siejo bendras rūpestis dėl Rusijos ir Europos civilizacijos likimo. Apie tai rašo RIA Novosti autorė Olga Zinovjeva.
Kjeza taip dažnai lankėsi Rusijoje, kalbėjo per televiziją ir taip adekvačiai apibūdino situaciją šalyje ir pasaulyje, kad iš tikrųjų tapo neatsiejama Rusijos politinio ir žurnalistinio kraštovaizdžio dalimi.
"Man Džuljetas Kjeza yra Ernesto Hemingvėjaus analogas, bet žurnalistikoje. Žinoma, tai ne apie pasaulinę šlovę ir net ne apie jo kūrybinį talentą. Aš matau analogiją visų pirma šių dviejų figūrų pasaulėžiūros vientisumui ir gyvenimo padėčiai", — sako straipsnio autorė.
Hemingvėjus visą savo gyvenimą buvo aktyvus ir savanoriškas visų didžiųjų karų — Pirmojo pasaulinio karo, karo Ispanijoje su naciais, Antrojo pasaulinio karo — dalyvis ir visada laikėsi griežtos kovos su naciais pozicijos, savo darbuose ir savanoriaudamas išaukštino išskirtines žmogaus savybes. Tai buvo ir Kjeza, kuris, būdamas jaunas komunistas ir gerai suprantantis bei palaikantis Tarybų Sąjungą ir Rusiją, išliko toks iki savo gyvenimo pabaigos. Jis visada buvo kovos su nusikaltimais žmoniškumui priešakyje.
Džuljeto Kjezos pozicija žurnalistikoje, politikoje ir analitikoje niekada nebuvo oportunistinė. Priešingai, jis plaukė prieš srovę — visų pirma prieš Europoje stiprėjantį antikomunizmą ir rusofobiją; tai yra, jo pozicija buvo absoliučiai sąžininga. Neatsitiktinai Kjeza kartu su Aleksandru Zinovjevu vienas iš pirmųjų suabejojo oficialiu 2001 metų rugsėjo 11-osios įvykių Niujorke aiškinimu.
Džuljetas Kjeza visada buvo nuoseklus antiglobalistas, ypač pastaraisiais metais. 2014 metais, kai surengusi Vakarų specialiųjų tarnybų remiamą perversmą Kijeve, visa "demokratinė" Europa ėmėsi kovoti prieš Rusiją ir paskelbė ekonomines sankcijas, jis buvo vienas iš labai nedaugelio Europos žurnalistų, kurie ne tik nepasidavė rusofobijai, bet ir palaikė Maskvą.
Per pastaruosius kelerius metus Kjeza kantriai ir profesionaliai aiškino Europos skaitytojui ir žiūrovui šiuolaikinio globaliojo kapitalizmo nusikalstamą pobūdį, įskaitant neteisingą požiūrį į Rusiją kaip į šalį, kuri prieš 75 metus nugalėjo nacizmą ir šiandien priešinasi neonacizmui.
Tuo tarpu italų žurnalisto negalima "apkaltinti" ypatingomis simpatijomis Kremliui ar šiuolaikiniam Rusijos elitui. Priešingai, Kjeza kritikavo daugelį Rusijos pareigūnų ir oligarchų, pagrįstai laikydamas juos tarptautinio valdžios aparato dalimi. Jis buvo italų, rusų ir kitų tautų pusėje, vadovavo kovai už aukštąją kultūrą, kokybišką švietimą ir tikrąją demokratiją. Nedaugelis pasaulio žurnalistikos atstovų, tokių kaip Džuljetas Kjeza, aistringai priešinosi didėjančiai cenzūrai ir šešėlinių kriminalinių klanų norui įvesti naują, skaitmeninę tvarką pasauliui. Tuo tikslu jis vadovavo tarptautinei antiglobalistų asociacijai "MegaChip".
2016 metais Džuljetas Kjeza su malonumu priėmė kvietimą prisijungti prie tarptautinės MIA "Rossija segodnia" "Zinovjevskij" klubo narystės. Pasak Kjezos, jis nusprendė dalyvauti klubo darbe, nes pastarojo tikslas buvo "sukurti teisingą Rusijos įvaizdį pasaulyje" ir šis tikslas visiškai atitiko italų internacionalistų žurnalisto idėjas, kurios turėtų būti pagrindinis kiekvieno sąžiningo žmogaus ir žurnalisto kredo.
Paaštrėjęs teisingumo jausmas buvo šerdis, aplink kurią formavosi Džuljeto Kjezos pasaulėžiūra, ir, svarbiausia, jis buvo brangus visiems, kurie jį pažinojo ir vertino.
"Taip, šiandien mes pradedame iš tikrųjų suvokti šio žmogaus mastą ir tikrąją prasmę. Mums visiems jo labai trūks — mūsų draugo italo Džuljeto Kjezos", — sako straipsnio autorė.
