VILNIUS, gegužės 4 — Sputnik. Per Didįjį Tėvynės karą aukščiausia sovietine premija — Sovietų Sąjungos didvyrio auksine žvaigžde — buvo apdovanoti 11 657 Raudonosios armijos kariai ir karininkai, 3051 — po mirties. Jie atliko savo žygdarbius sausumoje, jūroje, ore. Ir, deja, ne visi herojai yra plačiai žinomi visuomenei. Daugiau apie nežinomus herojus primena RIA Novosti autorius Andrejus Kocas.
Tankininkas
Gvardijos kapitonas Vladimiras Bočkovskis — tikras tankų mūšio žinovas. Karo metais jis sunaikino 36 priešo šarvuočių vienetus. Ne kartą jis buvo arti mirties, keturis kartus sužeistas, penkis kartus degė.
1944 metų kovo 21 dieną 1-osios gvardijos tankų brigados bataliono vado pavaduotojas, kapitonas Bočkovskis asmeniškai vedė kovotojus į puolimą — forsavo Trebnos upę ir užgrobė placdarmą priešo krante. Jo tankai metalo laužu pavertė 16 priešo patrankų, keturis puolamuosius ginklus ir daugiau nei 200 transporto priemonių. Kitą dieną vokiečiai surengė kontratakas. Ir dėl sovietinių tankų atsako prarado tris tankus, penkis minosvaidžius, iki 50 šarvuočių ir kareivių būrį. Už šias kovas Vladimirui Bočkovskiui buvo suteiktas didvyrio vardas.
Per Vyslos-Oderio puolimą 1945 metų sausio 15 dieną Bočkovskio tankas taranavo traukinį su vokiečių "tigrais". T-34 nustūmė visu greičiu važiuojantį garvežį, kuris virsdamas nuvilko platformas su šarvuočiais. Už šį žygdarbį herojų ketinta apdovanoti antrąja Auksine žvaigžde, tačiau galiausiai apdovanojimas buvo pakeistas į 3-iojo laipsnio Suvorovo ordiną.
Lakūnas
Anatolijus Nedbajlo buvo laikomas vienu iš geriausių karinės aviacijos smogiku. Savo IL-2 jis atliko daugiau nei 220 skrydžių.
Nedbajlo asmeniškai sunaikino dešimtis tankų mūšio lauke, šimtus priešo užpakalinių linijų objektų ir nesuskaičiuojamą skaičių nacių. Jis dalyvavo Miuso, Donbaso, Melitopolio, Nikopol-Krivorožskio, Krymo, Vitebsko-Oršos, Minsko, Vilniaus, Kauno, Mėmelio, Rytų Prūsijos, Kionigsbergo ir Žemlandijos operacijose.
Kapitonas du kartus buvo apdovanotas Sovietų Sąjungos didvyrio titulu — 1945 metų balandžio ir birželio mėnesiais. Tris kartus jo IL-2 buvo numuštas, kartą stebuklingai išgyveno, rūke susidūręs su sparnuočiu.
Smogiamasis lėktuvas nukrito ant žemės, pilotas patyrė rimtus lūžius ir prarado sąmonę. Į katastrofos vietą atvykę pėstininkai kelias sekundes prieš lėktuvo užsidegimą ištraukė jį iš kabinos. Nedbajlo į tarnybą grįžo vos per pusantro mėnesio.
Jūrininkas
Kapitonas leitenantas Valentinas Starikovas tarnavo Šiaurės laivyne, vadovavo povandeniniam laivui M-171 tipo "Maliutka". Jo įgula baigė 23 karines operacijas ir nuskandino 13 priešo laivų: septynis transporterius, tanklaivį, du povandeninius laivus, du minų tralerius ir valtį. "Maliutka" tapo "Kriegsmarine" jūreiviams tikra audra — jie medžiojo rusus, bet kiekvieną kartą Starikovas sugebėdavo išvengti susidūrimo su giluminėmis bombomis.
Nepagaunamas povandeninio laivo vadas du kartus įsiveržė į priešo gerai apgintas jūrų bazes. Taigi, 1941 metų spalio 2 dieną, M-171 slapta perėjo per siaurą fjordą iki Linahamari uosto ir torpedavo dvi priešo transporto priemones tiesiai priešais apsauginius laivus ir pakrančių baterijas. Jau išplaukdamas iš įlankos, kur jau buvo pilna priešo laivų su giluminėmis bombomis, "Maliutka" pateko į povandeninių laivų tinklą. Starikovui pavyko ištrūkti iš spąstų, tyliai pakilti į vandens paviršių ir įveikti kliūtį.
Iki 1942 metų sausio mėnesio M-171 sąskaitoje jau buvo septyni priešo transporteriai. O balandžio mėnesį laivo įgula už karinius nuopelnus gavo garbės "gvardijos" vardą. Vadas buvo apdovanotas Sovietų Sąjungos didvyrio titulu.
Artileristas
Vyresnysis seržantas Genadijus Barykovas karą pasitiko būdamas prieštankiniu šauliu šaulių pulke, kovojo Centriniame, Briansko ir Pietvakarių frontuose, prieštankiniais šautuvais degino vokiečių tankus Kursko kryptimi. 1941 metų gruodžio mėnesį jis buvo sunkiai sužeistas.
Kovotojas pasveiko, persikvalifikavo ir nuo 1943 metų liepos mėnesio vadovavo ginkluotei 753-ojo šaulių pulko 76 mm patrankų baterijoje. Pergalę jis pasiekė Rytų Prūsijoje. Barykovas ypač ryškiai pasirodė Kionigsbergo operacijoje. 1945 metų balandžio 6 dieną per bandymą pramušti priešininko gynybą netoli Vargeno kaimo jo komanda sunaikino tris priešo priešlėktuvinius ginklus, penkis kulkosvaidžius bei dvi dešimtis priešo kareivių.
Kitą dieną Genadijus pasipriešino vokiečių tankų kontratakai. Vienas iš šūvių smarkiai sužalojo taikytoją ir užtaisytoją. Vyresnysis seržantas, pakeisdamas bendražygius, atsistojo už panoramos ir vienas sunaikino du sunkius tankus ir keturis 76 mm pabūklus.
Kai šaudmenys buvo išnaudoti, jis pasiėmė asmeninius ginklus ir kartu su pėstininkais ėjo į puolimą.
1945 metų birželio mėnesį vyresnysis seržantas Genadijus Barykovas už šį mūšį buvo apdovanotas Sovietų Sąjungos didvyrio titulu.
Pėstininkas
Gvardijos vyresnysis leitenantas Michailas Kuznecovas kovojo nuo pirmųjų Didžiojo Tėvynės karo dienų, su keliais kareiviais stebuklingai sugebėjo pabėgti iš apsiaustos Bresto tvirtovės.
Nuo 1941 metų rugpjūčio mėnesio jis ėjo Vakarų fronto 537-ojo pėstininkų pulko skiedinio kuopos politinio karininko pareigas. Lapkritį jis buvo perkeltas į Pietvakarių fronto 622-ąjį šaulių pulką, kur pasirodė esąs puikus žvalgas. Jis ėjo į naktinius reidus priešo užnugaryje, organizavo sabotažą, paimdavo į nelaisvę priešus. Po to, kai gruodį jis pristatė į štabą šeštąją belaisvį, jis tapo kulkosvaidžių kuopos vadu.
Ištisus 1942 metus Kuznecovas kovojo už fronto linijos. Jo automatininkai gerai pasirodė lapkričio 20 dieną, kai užpuolė Sredne-Caricynsky sodybą. Kuopa nepastebėta pateko į nacių kolonos užnugarį ir nužudė visą artilerijos bataliono personalą, paėmė į nelaisvę vadą su štabo dokumentais, 16 tarnybinių patrankų ir 96 arklius.
Reidas tuo nesibaigė. Kuznecovas išsiuntė du automatininkus kartu su "trofėjiniais" vokiečiais pas saviškius, ir jis nusprendė išvaryti nacius iš fermos, pasitelkęs vokiečių artileriją. Jo kovotojai patrankomis apšaudė priešo įtvirtinimus ir greitai numalšino priešo pasipriešinimą — vokiečiai nebuvo pasirengę atakai iš užnugario. Automatininkai užgrobė Sredne-Caricynskį vos per 15 minučių.
Iš viso jie sunaikino priešo pėstininkų batalioną, perėmė 27 priešo patrankas, 196 arklius, 27 lengvus kulkosvaidžius, keturis minosvaidžius, 17 automatų, septynias transporto priemones ir sandėlį su sviediniais. Kuopa nuostolių nepatyrė.
Už šį mūšį vyresnysis leitenantas Michailas Kuznecovas 1943 metų vasario mėnesį buvo apdovanotas Sovietų Sąjungos didvyrio auksine žvaigžde. Kaip pažymėta apdovanojimo lape, tuo metu karininkas asmeniškai nužudė 88 nacius, iš fronto linijos pristatė 64 belaisvius ir buvo sužeistas penkis kartus.
