Valentina Ivanovna patarė pasisemti emocijų iš karo poezijos ir pati perskaitė vieną mėgstamiausių eilėraščių. Išskirtiniame interviu Sputnik ji papasakojo, kodėl pasirinko Roberto Roždestvenskio kūrybą.
— Valentina Ivanovna, kaip dabartinėmis sąlygomis matote artėjantį Pergalės metinių minėjimą? Kalbėjote apie namų archyvus, nuotraukas, ką dar galėtumėte patarti, kad labiau suvoktume šio įvykio svarbą?
— Eilėraščiai... Eilėraščiai apie karą. Skaitykite patys, skaitykite vaikams. Mes sukūrėme projektą įgyvendindami NVS tarpparlamentinę asamblėją: keli žmonės — aktorius, veteranas, politikas ir jaunosios kartos atstovas — skaito vieną kūrinį, eilėraštį apie Didįjį Tėvynės karą. Aš, kaip ir mano kolegos, sudalyvavau šiame projekte. Jie man patikėjo užduotį parinkti, ką tiksliai skaityti. Noriu pasakyti, padariau labai rimtą pauzę, mėnesį — tai pasirodė taip sudėtinga. Vos nesužlugdžiau projekto!
Aš nenorėjau formaliai į tai žiūrėti. Šiaip ar taip, aš formaliai negaliu... Man teko perskaityti ir prisiminti daug karo poezijos. Net išgyventi... Aš nesigailiu. Labai stiprus ir labai reikalingas dabar, prieš Pergalės dieną, susidarė įspūdis. Kaip ir tam tikras apsivalymas, katarsis. Ypač kai skaičiau fronto poetus.
— Kurie kūriniai ypač sugraudino iki širdies gelmių?
— Simonovas, Tvardovskis, Okudžava, Drunina, Berggolcas... "Aš nužudytas netoli Rževo", "Jei tavo namai tau brangūs", "Aš pasitraukiu nuo kulkos", "Tu sugrįši", "Išvakarėse"... Taip giliai jauti konkretaus kario, stovinčio prieš nesibaigiantį karą, kuriame būtina laimėti, asmenį... Kokia yra tikėjimo stiprybė ir ryžtas, pareigos ateičiai suvokimas! Ir kartu meilė gyvenimui. Ji yra tiksliose, nežodingose, paprastose detalėse. Kiekviename žodyje. Ypač fronto poetų kūriniuose. Ir užgniaužia kvapą išgyvenimai tiesiai iš fronto...
Bet išsirinkau Roberto Roždestvenskio "Requiem". Net man pačiai tai netikėta. Atrodo, kad tai visiems pažįstamas kūrinys, šimtą kartų perskaitytas, ištartas, girdėtas žodis. Bet, matyt, ne šiaip sau. Jėga jame yra kosminė! Žinote, tai yra tarsi žvilgsnis iš šono jau į praeitį, į skausmą, tragediją, į Žygdarbio mastą. Bėgant laikui reginys yra monumentalus. Išlietas, iškaltas amžinybėje. Skaitai ir jauti kažkokią magiją — žodžiai yra paprasti, tačiau tarsi sustiprėji. Perskaitykite.
