Šalčininkuose yra vienintelis Didžiojo Tėvynės karo muziejus ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos šalyse. Jį 2013 metais savo jėgomis įsteigė patys veteranai, kurie stengiasi išsaugoti didžiojo žygdarbio atminimą.
Sputnik Lietuva korespondentui pavyko susisiekti su muziejaus įkūrimo iniciatoriumi ir jo vadovu Nikolajumi Michailovičiumi Riskovu.
Muziejus yra atviras visiems: jame gali apsilankyti veteranų, paieškininkų, diplomatų delegacijos, taip pat vietos gyventojai, jaunimas ir apskritai visi norintys prisiliesti prie istorijos. Apsilankymas yra visiškai nemokamas. Ekspozicijoje pristatytos įvairios relikvijos, atminimo dalykai, taip pat daugybė veteranų ir karo dalyvių nuotraukų. Muziejaus sienas puošia pasakojimai apie sunkius laikus ir kovotojų prisiminimai.
Pirma buvo knyga
Riskovas prisimena, kad dar prieš atsirandant muziejui, jis parašė knygą apie veteranus. Pati idėja kilo atsitiktinai. Viename veteranų susitikime apsilankė rajono laikraščio redaktorius. Veteranai jo paklausė, kodėl leidinys taip mažai apie juos rašo. Reaguodamas į tai, redaktorius atkreipė dėmesį į Riskovą, priminė apie jo ankstesnius žurnalistinius nuopelnus ir pasiūlė perimti iniciatyvą į savo rankas.
Nikolajus Michailovičius taip ir padarė — aprašė jų istorijas, kaip jie gyveno, kur kovojo. Anot jo, dėl jo darbo atsirado istorijos apie daugiau nei 50 Lietuvos veteranų gyvenimą.
"Kartą, kai buvau savivaldybėje, rajono meras man pasakė: "Klausykite, man patiko skaityti jūsų pasakojimus apie veteranus. Padarykime knygą apie veteranus". Aš atsakiau, kad tam reikia pinigų. "Pažadu jums, kad savivaldybė apmokės knygos spausdinimo išlaidas". Taip ir nutiko. Visas mano užrašytas istorijas sudėjau į krūvą ir išleidau knygą. Tuomet, kai žmonės jau prisisotino šia knyga, kiekvienai veteranų našlei atidavėme nemokamai", — sakė muziejaus vadovas.
Muziejaus įkūrimas
Tačiau norint išsaugoti Didžiojo Tėvynės karo įvykių ir veteranų atmintį vien knygos neužtenka. "Padėjai ant lentynos, ir baigta", — sako Riskovas. Nikolajus Michailovičius mano, kad geriau būtų pradėjęs rašyti knygą ir steigti muziejų anksčiau. Tik pamatę eksponatus ir nuotraukas savo akimis, žmonės gali iš tikrųjų prisiliesti prie istorijos ir suvokti, ką teko išgyventi dabartiniams veteranams.
Kai Riskovas tik sugalvojo įkurti muziejų, jis susimąstė apie lėšų paieškas. Tarp pažįstamų jis rado vieną buvusį sovietų armijos karininką, kuriam priklauso gamykla jų rajone. Pas jį Riskovas ir nuėjo pasitarti.
"Aš nuvykau pasitarti su juo, ar jis galėtų padėti mums įsteigti muziejų. Jis sako: "Gerai, suraskite patalpas, aš atvažiuosiu, pažiūrėsiu, kaip aš galiu padėti". Kreipiausi į rajono merą. Meras neturėjo nieko prieš, išnuomojo mums patalpas ir skyrė šias patalpas. <...> Per pusvalandį išsprendėme šį klausimą. Jis [buvęs karininkas] čia atvažiavo, tada atsiuntė čia savo statybininkų brigadą ir už trisdešimt tūkstančių litų jie mums įrengė šias patalpas. Šios patalpos buvo tokios apleistos, kad visi, kuriems vietos valdžia norėjo įpiršti šias patalpas nuomos pagrindu, visi atsisakė. Čia nebuvo tikrų sienų, lubų, grindų, langų — nebuvo nieko, viskas buvo sulaužyta. Tai kainavo trisdešimt tūkstančių, tada dar litai buvo. Jie atliko puikų darbą. Atvyko meras, pasižiūrėjo, pasakė, kad padaryta gerai. Tada mūsų užduotis buvo surasti eksponatus", — sakė veteranas.
Dalis jų paruošta jau seniai, kitus pateikė Lietuvoje gyvenančių Antrojo pasaulinio karo dalyvių, kovojusių antihitlerinės koalicijos pusėje, pirmininkas Julius Deksnys ir karo istorijos asociacijos "Užmiršti kariai" vadovas Viktoras Orlovas. Ekspozicija buvo surinkta savomis jėgomis.
Riskovas pabrėžė, kad tokiu būdu jie gavo galimybę pasikviesti daugiau žmonių ir plačiau panaudoti medžiagas apie karą.
Kažkada buvo pažadėta, kad tokie muziejai, kaip Šalčininkuose, bus sukurti kiekviename Lietuvos regione, tačiau iki šiol tai nepadaryta.
Draudžiama kviesti jaunimą
Veteranų organizacijai ir muziejaus vadovui teko susidurti su valdžios draudimais. Anksčiau muziejuje lankėsi didelės — po 20 žmonių — grupės, įskaitant vaikus. Muziejuje jiems papasakota apie karo įvykius. Tačiau vietos valdžia dabar neleidžia kviesti jaunimo.
"Kartą net taip nutiko. Gegužės 9 dieną, kai pradėjo rinktis žmonės, ir aš turėjau paprotį įjungti muziką, karo laikų dainas. Staiga į mano kabinetą užeina dvi moterys, dvi mokytojos: "Nikolajau Michailovičiau, pusę mokyklos vedėme į jūsų renginių, tačiau paskambino rajono meras ir pasakė, kad jei vedžiosite vaikus į muziejų, galite prarasti darbą". Taigi, mokytojai atėjo ir paaiškino", — prisimena Riskovas.
Prieš dvejus metus veteranas paprašė valdžios institucijų suremontuoti paminklą vietinėse kapinėse. Tačiau oficialus leidimas neišduotas. Tada, anot jo, prasidėjo jo "medžioklė". Riskovas pastebėdavo netoliese esančius policininkus. Toks šokas sukėlė sveikatos sutrikimus. Bet muziejaus vadovui jau daugiau kaip 90 metų.
"Kreipiausi į Orlovą. Jis pasakė: gerai, paprašykite savivaldybės leidimo. Bus leidimas, aš ateisiu ir padarysiu remontą. Valdžia pasakė: remontuokite, bet mes negalime jums išduoti oficialaus leidimo. Mes patys po gaubtu. Tada prasidėjo medžioklė. Policininkai pradėjo sukiotis aplink mane, aplink paminklą, kad pagautų mane. Tokią savotišką medžioklę surengė. Ir aš susirgau, su širdimi kažkas", — sakė jis.
Tačiau viskas baigėsi laimingai. Paminklą perdažė Riskovo pavaduotojas, ir jokių pasekmių nebuvo.
Pergalės dieną organizuojami įvairūs renginiai — "Nemirtingojo pulko" eisena, mitingai, miesto procesijos, susibūrimai vietinėse kapinėse. Anot veterano, pagal jų skelbimus laikraštyje ateina žmonių, kartais net 300.
Atminimo siena
Dabar ant muziejaus sienų įamžinti narsūs kariai — kelios dešimtys portretų. Ant juostos virš nuotraukų — raginimas ir priminimas "Pergalės žmonėms — amžina šlovė" lietuvių ir rusų kalbomis.
Rodydamas Sputnik Lietuva korespondentui Didžiojo Tėvynės karo muziejaus ekspoziciją, Riskovas papasakojo keletą istorijų.
Kare žuvo du Nikolajaus Michailovičiaus žmonos broliai. Jos prašymu, jų nuotraukos kabo muziejuje, ir jis jų atminimui parašė eilėraštį. Kaip sakė veteranas, prieidamas prie sienos su nuotraukomis, jis jaučia džiaugsmą: tarsi kartu su jais jis dar kartą išgyveno tuos įvykius, o jie tarsi vis dar gyvi.
"Savo ruožtu manai, kad kai kas nors apsilanko pas mus, tai jau antrą kartą jis gali neatvykti. O kas nesilankė, greičiausiai jo sielai to ir nereikėjo", — padarė išvadą Riskovas.
Buvo dar viena įdomi istorija. Kartą muziejuje buvo dvi moksleivių grupės, ir vienas iš vaikų atpažino vyrą ant atminimo sienos.
"Jis sušuko: štai šis mūsiškis. Šiam vaikui buvo tik devyneri ar aštuoneri metai. Jis atpažino ir šis berniukas buvo toks laimingas, kad rado ant šios sienos pažįstamą kareivį", — dalinosi veteranas.
Jų liko tik keturi
Riskovas apgailestauja, kad Lietuvoje nėra tiek daug veteranų. Kai kuriose savivaldybėse jų jau visai nebėra.
"Ir kiek mūsų liko? Keturi veteranai liko mūsų rajone. Kokią košę aš galiu išvirti su šiais keturiais? Negalime išsiversti be žmonių", — sakė jis.
"Aš palinkėčiau visų organizacijų veteranams jokiu būdu nepasimesti. Nors mūsų yra nedaug, vis tiek galime ką nors padaryti žmonių labui dėl bendros kovos už taiką, nepaisant to, kad mūsų yra labai mažai. Nenuleiskite rankų, brangūs bendražygiai. Nepaisant nedidelio skaičiaus. Nesu tikras, ar gyvensime kitais metais. <...> Veteranams to ir linkiu: nenuleiskite rankų, kol gyvi, kol bus žmonių su mumis. Ir žmonės, tikiuosi, vis dėlto, kai mūsų nebebus, tęs mūsų darbą", — palinkėjo Riskovas.
Požiūris į Pergalės dieną Baltijos šalyse
Baltijos valstybių išvadavimas yra didelio masto operacija, kurioje dalyvavo keli frontai, įskaitant tris Baltijos frontus, dalis trečiojo Baltarusijos fronto pajėgų ir dalis Leningrado fronto, taip pat dalis Baltijos laivyno. Šio puolimo metu buvo išlaisvintos Estija, Latvija ir Lietuva. Iš 59 vokiečių divizijų 29 buvo nugalėtos, likusios 30 išėjo į Kuršą.
Ypatingo paminėjimo vertas 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos žygdarbis. Jos kareiviai, vadovaujami Adolfo Urbšo, dalyvavo Memelio puolimo operacijoje ir įnešė didžiulį indėlį. Kartu su Klaipėdos, kuri tada buvo vadinama Mėmeliu, išvadavimu visa Lietuva buvo išlaisvinta nuo užpuolikų nacių.
Nepaisant visų etninių Baltijos tautų ir kitų etninių grupių, kovojusių su fašizmu, žygdarbių, dabartinė Baltijos šalių valdžia neigiamai vertina Pergalės dieną. Anot šiuolaikinių politikų, Antrojo pasaulinio karo pabaiga jiems tapo "sovietinės okupacijos" pradžia. Pavyzdžiui, Vilniuje sakoma, kad pergalė prieš nacizmą yra nepaprastai svarbi visos valstybės ir visos Europos likimui, tačiau jos pabaiga "neatnešė Lietuvai laisvės". Panašios nuomonės laikosi ir Latvija bei Estija.
Maskva ne kartą pabrėžė, kad Baltijos valstybių įstojimas į TSRS 1940 metais neprieštaravo nė vienam to meto tarptautinės teisės punktui. Tarp šalių nebuvo karinio konflikto, o vietos valdžia netrukdė sovietų kariuomenei įžengti į respublikų teritorijas ir išreiškė akivaizdų sutikimą. Be to, sovietmečiu Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje veikė nacionalinė valdžia. Rusijos užsienio reikalų ministerija pabrėžė, kad, remiantis tuo, negalima laikyti Baltijos šalių buvimo TSRS "okupacija".
