Berlynas į pagalbą
Aktyvistai iš Lenkijos (šalies, kurios slaptas susitarimas su Hitleriu ir akla rusofobija tapo viena iš karo pradžios priežasčių) sako, kad TSRS nėra auka, o Antrojo pasaulinio karo iniciatorė. Baltijos šalių intelektualai verkšlena, kad jų šalys buvo okupuotos blogosios Sovietų Sąjungos. Ir kartu su Ukrainos nacionalistais garbina Hitlerio bendražygius — deginusius kaimus su žmonėmis SS budelių batalionus.
Laimėtojų palikuonys (taip pat iš šalių, kuriose oficialioji ideologija yra antisovietinis revizionizmas ir nacių pakalikų garbinimas) į šį sąmonės srautą žvelgia pasipiktinę — ir tam tikru mastu suprasdami bejėgiškumą įtikinėdami ar nubausdami šias figūras.
Tačiau pagalbos sulaukė iš ten, kur nesitikėjo — iš pačios Vokietijos. Vokietijos užsienio reikalų ministras Heikas Masas (bendradarbiaudamas su garsiu vokiečių istoriku Andreasu Viršingu) parašė leidiniui "Spiegel" straipsnį, skirtą jo šalies požiūriui į savo nacistinę praeitį. Heikas Masas ne tik išreiškė Vokietijos vadovybei įprastą atgailą už nacių nusikaltimus, bet ir pakomentavo Rytų Europos bendražygių bandymus persvarstyti istoriją.
"Mėginimai perrašyti istoriją taip gėdingai, kaip daroma per pastaruosius kelis mėnesius, reikalauja iš mūsų paaiškinimo — iš esmės nereikalingo dėl nesikeičiančių istorinių faktų. Tik Vokietija pradėjo Antrąjį pasaulinį karą užpuolusi Lenkiją. Ir tik Vokietija yra atsakinga už Holokausto nusikaltimus. Nesvarbu, kas sėja abejones tuo ir primeta kaltę kitiems, jis neteisingas aukų atžvilgiu, išnaudoja istoriją ir skaldo Europą, — aiškiai sakė Masas. — Vokietijos praeitis rodo revizionizmo, kuris racionalų mąstymą pakeičia nacionaliniais mitais, pavojų".
Ministras paragino nekeisti istorijos ir "pasipriešinti bandymams aukas paversti nusikaltėliais, o nusikaltėlius — aukomis".
Ar dieta neteisinga?
Kokia yra šio nuoširdumo banga? Ypač po to, kai daugelis Vokietijos deputatų klusniai balsavo už Europos Parlamento rezoliuciją, kuria tiek Vokietiją, tiek TSRS kaltino Antrojo pasaulinio karo protrūkiu? Iš dalies straipsnis atspindi asmeninį Maso, kairiųjų įsitikinimų žmogaus, socialisto ir kataliko, požiūrį. Tačiau tuo pat metu ministras savo tezėmis pabrėžia nacionalinius Vokietijos interesus, kuriuose nebėra vietos Rytų Europos revizionizmui ir viskam, kas auga jo pagrindu.
Vokietijai nacistinės praeities atmetimas yra ne tik saviplakos, bet ir vienas iš pagrindinių Europos Sąjungos idėjos pagrindų.
"Mūsų parama stiprios ir vieningos Europos idėjoms, žmogaus teisėms kaip universalios žmogaus orumo formos, paremtos tarptautinio bendradarbiavimo taisyklėmis, ir "ypatingo kelio" atmetimui — visa tai skatina supratimą apie XX amžiuje Vokietijoje vykusius neregėtus nusikaltimus, kurie savo monstriškiausią išraišką įgijo Holokauste", — sakoma Maso straipsnyje. Be šito Berlynui bus sunku vadovauti bendros Europos projektui.
"Masas, be abejo, yra suinteresuotas užkirsti kelią tam, kad vokiečių partneriams pasaulyje nekiltų idėjos apie IV Reicho, nors ir sukurto ekonominiu pagrindu, grėsmę", — sako Dmitrijus Oficerovas-Belskis, Rusijos mokslų akademijos Pasaulio ekonomikos ir tarptautinių santykių nacionalinio tyrimų instituto vyresnysis tyrėjas.
Tačiau dar visai neseniai niekas netrukdė Berlynui pro pirštus žiūrėti į revizionizmo augimą Rytų Europos šalyse ir net palaikyti šias nuotaikas — Vokietijoje (kaip ir apskritai Vakaruose) tikėjosi užauginti "prijaukintus krokodilus", kad jie darytų spaudimą Maskvai ir sulaikytų Rusijos įtaką.
Ir planas suveikė — Baltijos šalys tapo patikima antirusiška tvirtove, SS Galičinos padalinio ir Banderos sakralizavimas išskyrė Kijevą su Maskva, o istoriniai skandalai su Rusija, reguliariai vykstantys Lenkijoje ir kitose Rytų Europos šalyse (pavyzdžiui, toje pačioje Čekijoje), yra rimtas stabdys dvišalių santykių su rytiniu kaimynu normalizavimo procese. Tačiau problema ta, kad Rytų Europos revizionizmo pagrindu išaugo Rytų Europos nacionalizmas — ir tai jau kelia grėsmę ne tik Rusijai. Šis reiškinys prieštarauja pačiai Europos integracijos esmei, be to, (pvz. Lenkijos atveju) turi akivaizdų antivokišką akcentą.
Lenkai, be abejo, mielai priims Berlyno moralinę ir materialinę pagalbą priešpriešai su Maskva — vis dėlto jie turi daugiau istorinių pretenzijų vokiečiams nei rusams.
Lenkų, vengrų ir kitų nacionalizmų augimas tiesiogiai kelia grėsmę Europos Sąjungos egzistavimui, paremtam būtent antinacionalizmu, pilietinės tautos samprata. O kriziniai įvykiai, vykstantys ES ("Brexit", visokeriopas valstybių užsidarymas koronaviruso epidemijos metu), tik padidina pavojų, kad dėl revizionizmo iškeltas Rytų Europos nacionalizmas taps Trojos arkliu, kuris sugrąžins Europą į smulkmeniško skilimo erą. Jos klestėjimas ES sužlugdys į šalis, kurios vėl susidurs tarpusavyje, taip pat teritoriniais klausimais (dar vienas revizionizmo palikimas — juk ne visi liko patenkinti po Antrojo pasaulinio karo nustatytomis sienomis).
Todėl greičiausiai Vokietijos užsienio reikalų ministerija susimąstė, kad atėjo laikas pažaboti istorinius Rytų Europos karus su Rusija, kol šie karai nepersikėlė iš praeities į ateitį.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
