VILNIUS, gegužės 14 — Sputnik. Aštuonios valstybės, iki septynių su puse milijono kareivių ir karininkų, dešimtys tūkstančių tankų ir lėktuvų, šimtai karo laivų — lygiai prieš 65 metus, 1955 metų gegužės 14 dieną, buvo paskelbta apie Varšuvos sutarties organizacijos (VSO) sukūrimą. Šis karinis aljansas 36 metus išliko vienintele jėga planetoje, galėjusia atsispirti Šiaurės Atlanto aljansui, ir neleido JAV ir jų sąjungininkams valdyti Europoje. Apie įdomiausius ir mažai žinomus faktus apie socialistinę atsvarą NATO rašo RIA Novosti autorius Andrejus Kocas.
Nebranduolinė strategija
VSO nuo NATO skyrėsi tuo, kad TSRS, Lenkijos, Bulgarijos, Čekoslovakijos, Rumunijos, Vengrijos, Rytų Vokietijos ir Albanijos (iki 1968 metų) ginkluotosios pajėgos veikė kaip vienas gerai suteptas mechanizmas. Tai buvo pasiekta vykdant reguliarias bendras pratybas.
Taigi, operatyvinėse-strateginėse pratybose "Vakarai-81", vykusiose nuo 1981 metų rugsėjo 4-osios iki rugsėjo 12 dienos, dalyvavo daugiau nei 100 tūkst. žmonių. Užduotis — pralaužti priešo gynybą nenaudojant branduolinių ginklų. Pagrindinis vaidmuo atiteko tankams, kurie, prasidėjus III pasauliniam karui, turėjo persikelti per Šiaurės Vokietijos žemumą ir Fuldos koridorių į Vakarų Europą. Iš užfrontės palaikė artilerija.
"Mes masiškai praktikavome "ugnies skėčio" taktiką, — RIA Novosti pasakojo atsargos pulkininkas Aleksejus Poliakovas, kuris tada vadovavo tankų būriui. — Technika judėjo, o ore tuo metu sprogdavo sviediniai, kurie naikino pėstininkų tankus ir lengvai šarvuotus taikinius. Griaudėjo taip net su šalmais girdėjosi! Kai kuriose vietose vienu metu šaudė net iki 300 viename kilometro fronte. Tankai judėjo tik 200 metrų atstumu už ištisinės plyšių sienos. Pajėgų pakako sumalti į dulkes bet kurią NATO sutvirtintą teritoriją. Mes buvome pasirengę žygiuoti net iki Lamanšo".
Pratybose "Vakarai-81" buvo išbandyta strateginio valdymo kovinės kontrolės komandų sistema (KSBU), kuri tapo šiuolaikinių technologijų pagrindu. Dėl to padidėjo padalinių mobilumas, kariuomenė greičiau reagavo į operatyvinės padėties pokyčius. Kartu pradėjo plačiai naudoti aukšto tikslumo ginklus ir armijos aviaciją. Kulminacija tapo 7-osios gvardijos oro pajėgų divizijos nusileidimas treniruočių aikštelėje netoli Minsko. Tam reikėjo suderintų kelių dešimčių karinės transporto aviacijos orlaivių veiksmų.
Pratybos smogė Vakarų analitikams. Jų skaičiavimais, jei NATO grupei iš tikrųjų tektų apsiginti nuo pratybose dalyvaujančių pajėgų, nenaudodama taktinių branduolinių ginklų ji išsilaikytų ne daugiau kaip keturias dienas.
NATO sekimas
1977 metais VSO dalyvaujančios šalys pasirašė susitarimą dėl integruotos priešų duomenų apskaitos sistemos (SOUD) — sukūrimo. Ją pradėta naudoti 1979 metais. Dabar kartu veikė TSRS, Bulgarijos, Vengrijos, Lenkijos, Čekoslovakijos, VDR, taip pat Vietnamo, Mongolijos ir Kubos elektroninė ir kosminė žvalgyba. Socialinė stovykla turėjo "ausis" beveik visuose pasaulio kraštuose.
Sistema automatiškai montavo galimo priešo radijo bangas ir perduodavo perimtas žinutes į du kompiuterių centrus — Maskvoje ir Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Ten informacija buvo išanalizuojama pagal raktinius žodžius, galinčius sudominti specialiąsias tarnybas. SOUD sudarė įspūdingą to meto pagrindinių žmonių: politikų, karinių lyderių ir stambių verslininkų — duomenų bazę. Tik nedaugelis turėjo prieigą prie jos — tik aukščiausi socialistinių šalių žvalgybos tarnybų pareigūnai.
Apie SOUD NATO sužinojo tik gavusi TSRS KGB pirmojo pagrindinės valdybos pulkininko Olego Gordijevskio, kurį 70-ųjų pabaigoje užverbavo Didžiosios Britanijos žvalgyba, parodymus. Vakarai nieko nė neįtarė apie tokios technologijos egzistavimą. 1989 metais — po VDR ir Vokietijos Federacinės Respublikos — susijungimo, NATO įgijo kompiuterinį centrą Rytų Vokietijoje, o SOUD prarado pusę savo pajėgumų. Informacijos apie dabartinę šios sistemos būklę nėra.
Štabo bunkeris
Pagrindinį indėlį į VSO karinę galią padarė TSRS. Vadovaujamus postus organizacijoje paprastai užimdavo Sovietų Sąjungos atstovai, oficiali bendravimo kalba buvo rusų. Būstinė, žinoma, Maskvoje. Nepaisant to, 1970-ųjų pradžioje buvo svarstoma galimybė ją priartinti prie galimo karo veiksmų teatro.
1972 metų spalio mėnesį Vakarų žiniasklaida pranešė, kad TSRS netoli Lvovo pradėjo statyti įtvirtintą požeminį centrą su ryšių sistema. Mieste ir regione buvo pastatyti betoniniai bunkeriai, galintys atlaikyti tiesioginį branduolinės galvutės smūgį. Ten buvo ketinama dislokuoti VSO kariuomenės vadovybės ir kontrolės įstaigas.
Vakarų stebėtojai rašė, kad VSO komanda nori sumažinti antžeminę laidinę komunikaciją, kad greičiau reaguotų į ekstremalias situacijas ir efektyviau valdytų kariuomenę Vidurio Europoje.
Dėl to šių planų buvo atsisakyta, tačiau Lvove vis dėlto buvo surengti vyriausiojo štabo posėdžiai.
Tankai Prahoje
Vienintelė bendra VSO šalių karinė operacija buvo invazija į Čekoslovakiją 1968 metų rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais ir antisocialistinių veiksmų nuslopinimas. Tam reikėjo apie 400 tūkst. karių, daugiau nei šešių tūkstančių tankų, šarvuočių ir pėstininkų kovos mašinų.
Operacija vadinosi "Dunojus". TSRS įvedė 18 motorinių šautuvų, tankų ir orlaivių divizijų, 22 aviacijos ir sraigtasparnių pulkus, Lenkijoje — penkias pėstininkų divizijas, o VDR — motorizuotus šautuvų ir tankų darinius. Vengrija apsiribojo viena pėstininkų divizija, o Bulgarija — dviem pulkais.
"Tais laikais mes turėjome glaudžiai bendradarbiauti su bloko sąjungininkais, — prisimena išėjęs į pensiją sovietų motorizuotų šautuvų kuopos majoras Pavelas Škunovas. — Ypatingų problemų bendraujant nebuvo, nes dauguma sąjungininkų-šalių armijų karininkai gana gerai kalbėjo rusiškai. Bet net tada galima buvo įžvelgti skilimą. Man teko kalbėtis su Lenkijos kapitonu. Jis atsargiai parinkdamas žodžius pasakė, kad ne visi jo bendražygiai pritaria tankų įvedimui į Prahą, nors jie ir vykdo įsakymus. Paprasti kareiviai nesidomėjo politika — bendravo, dovanodavo vieni kitiems suvenyrus".
Iki 1968 metų Čekoslovakijoje — vienintelėje tarp VSO šalių — nebuvo sovietų kariuomenės. Po Prahos pavasario slopinimo TSRS čia dislokavo didelį armijos kontingentą — iki 130 tūkstančių karių ir karininkų. Susitarimas dėl to tapo vienu iš pagrindinių karinių-politinių "Dunojaus" operacijos rezultatų.
VSO vadovybė pripažino, kad bendri įvairių šalių karinio personalo veiksmai buvo veiksmingi, tačiau organizacija patyrė pirmuosius nuostolius: Albanija pasitraukė iš bloko.
