VILNIUS, gegužės 15 — Sputnik. Rimą Kurtinaitį į krepšinį atvedė vyresnysis brolis. Tuo metu Rimui buvo dešimt metų. Pamažu jis pradėjo mokytis žaidimo pagrindų, augo, ir po poros metų buvo perkeltas į Kauno sporto mokyklą, tačiau gana ilgą laiką Rimas liko ten nuošalyje. Tačiau būdamas 17 metų jis pradėjo pastebimai pranokti bendraamžius ir pateko į "Žalgirio" akiratį. Žinoma, iki pagrindinės Lietuvos krepšinio komandos pagrindo dar buvo toli, bet jau žaidė už dublerius.
Būdamas 19 metų Kurtinaitis jau buvo TSRS rinktinės sudėtyje ir išvyko į pirmąjį istorijoje jaunimo pasaulio čempionatą (U-19), kuris vyko Brazilijoje. Šis pakilimas akimirksniu paveikė Rimo požiūrį į studijas Kauno kūno kultūros institute. Jis pradėjo praleisti užsiėmimus, įsivelti į įvairias negeras istorijas. Tokio elgesio rezultatas pasirodė logiškas — pašalinimas iš instituto ir kelias į armiją.
Kurtinaičio laimei, jį pastebėjo Rygos SKA treneris Valentinas Melničiukas. Taip Rimas atsidūrė Latvijoje. Rygos armijos komanda tuo metu žaidė TSRS čempionato pirmoje lygoje. Tuo pačiu metu Kurtinaitis šešis mėnesius patyrė visus karinės tarnybos žavesius. Armija, pasak Rimo, jam tapo gera gyvenimo mokykla, ir jei jis ten nebūtų patekęs, vargu ar būtų tapęs tuo, kuo galiausiai tapo. Todėl iškart grįžęs namo Kurtinaitis pirmiausia nuvyko į institutą, iš kurio buvo pašalintas, ir padėkojo rektoriui Stanislavui Tomkui. Už ką? Už tai, kad laiku pastatė jį į vietą.
Tačiau grįšime prie karo tarnybos. Po šešių tarnybos mėnesių Kijeve įvyko TSRS ginkluotųjų pajėgų čempionatas. Ten atvyko Aleksandras Gomelskis. Po turnyro įvyko vakaras, kuriame "Tėvas" pasakojo apie krepšinį, čempionatus ir rinktinę. Kažkas iš auditorijos paklausė: "Ar naujokų bus TSRS rinktinėje?" Gomelskis atsakė: "Taip, yra vienas šioje salėje — Kurtinaitis. Šis vaikinas turi didelį talentą, tačiau šiuo metu jį labiau domina alkoholis nei krepšinis. Dabar visų akivaizdoje pasakyk, ką renkiesi — butelį ar krepšinį?"
Kurtinaičio atsakymas buvo akivaizdus, ir dabar atėjo eilė išspręsti problemą, kaip pereiti į CSKA, nes iš Rygos jo kategoriškai nenorėjo paleisti. Tada Gomelskis pasakė Kurtinaičiui: "O tu bėk į Maskvą, mes čia ir viską ir susitvarkysime".
Taip Kurtinaitis ir padarė. Tuo metu CSKA vadovavo Vadimas Kapranovas. Kapranovui nepatiko naujokas iš Lietuvos, bet ir pačiai komandai nelabai viskas sekėsi. Atėjo sovietinio krepšinio legenda Sergejus Belovas, ir su juo Kurtinaičio reikalai ėmė gerėti. Lietuvis pradėjo būti komandos sudėtyje ir 1982 metais kartu su armijos komanda tapo visaverčiu TSRS čempionu. Tarnybos laikas baigėsi, tada Gomelskis pasakė krepšininkui: "Arba tu pasilieki CSKA, arba nežaisi rinktinėje".
"Na, gerai, — atsakė Kurtinaitis. — Tada nežaisiu". Verta pažymėti, kad tuo metu "Žalgiris" pagal Sąjungos čempionato standartus buvo gana vidutinė komanda, ir ta garsioji Lietuvos rinktinė, vadovaujama Vlado Garasto, tik pradėjo formuotis. Na, o po to suspindėjo visa galia: "Žalgiris" nuo 1985 iki 1987 metų nuolat atėmė auksą iš daugkartinio šalies čempiono CSKA. Ir tai vėlgi neturėjo įtakos Kurtinaičio karjerai TSRS rinktinėje. Iki devintojo dešimtmečio vidurio, nepaisant to, ar to norėjo Gomelskis, ar ne, buvo neįmanoma nepastebėti puikiai žaidžiančio Kurtinaičio (nors Rimas debiutavo Vladimiro Obuchovo vadovaujamoje rinktinėje, kuris jį priėmė dar į jaunimo komandą 1979 metais). Kaip ir tuo metu sužibėjusį jauną Arvydą Sabonį.
Pagrindine sovietinio krepšinio pergale 80-aisiais reikėtų laikyti olimpinį Seulo auksą. Tada TSRS rinktinei vėl vadovavo Gomelskis. Pradėjusi pralaimėjimu jugoslavams, sovietų komanda po to pergalingai žengė iki turnyro pabaigos ir antrą kartą istorijoje iškovojo aukso medalius. Kurtinaitis tuo metu jau buvo pripažintas "snaiperis" ir vienas pagrindinių komandos veikėjų. Rimas ypatingai pasirodė, kai prasidėjo atkrintamosios varžybos: per 1/4 jis tampa rezultatyviausiu žaidėju rinktinėje (24 taškai) prieš užsispyrusius brazilus, kuriems vadovavo Oskaras Šmidtas; po to pusfinalyje su JAV, vėl atneša daugiausiai taškų į komandos taupyklę (28). Pagaliau, finalas su jugoslavais ir revanšas (76:63) už pralaimėjimą starte. Čia Kurtinaitis apsiribojo septyniais taškais, o pagrindiniais pergalės kalviais tapo jo tautiečiai Šarūnas Marčiulionis ir Arvydas Sabonis, kartu surinkę daugiau nei pusę taškų (41).
Netrukus įvyko istorinis įvykis krepšinio pasaulyje ir Kurtinaitis tapo tiesioginiu jo dalyviu. NBA komisaras Deividas Sternas pakvietė Rimą į NBA Visų žvaigždžių rungtynes — 1989, ir sovietų krepšininkas iš Lietuvos tapo pirmuoju europiečiu, dalyvavusiu "All Stars" NBA varžybose net nežaidęs šioje super lygoje!
Rimas buvo kviečiamas ir į NBA. Kvietė Minesotos "Timberwolves", tačiau tuo metu Kurtinaitį siejo sutartis su kukliu Vokietijos klubu "Hagen". Jis nenorėjo nuvilti žmonių Vokietijoje, kurie tiek daug laiko ir jėgų skyrė tam, kad lietuviui būtų leista išvykti iš TSRS žaisti į Vokietiją. Nors tikriausiai Rimas kažkur sielos gilumoje apgailestauja dėl praleistos galimybės išbandyti savo jėgas stipriausioje pasaulio krepšinio lygoje. Net ir būdamas 30 metų. Ir vėliau, kai 1995 metais Sabonis sulaukė pasiūlymo iš "Portland Trail Blazers" ir suabejojo savo galimybėmis žaisti ten būdamas tokio amžiaus (Arvydui taip pat buvo 30 metų), būtent Kurtinaitis įtikino komandos draugą nuvykti už vandenyno: "Važiuok, po to apgailestausi!" Taigi, galiausiai Sabonis ten žaidė septynis sezonus.
Beje, ir Sabonis prisidėjo prie Kurtinaičio svajonės išpildymo, kai pasiūlė jam 1993 metais persikelti į Madrido "Real". Rimas visada svajojo žaisti "Karališkajame klube", ir šis noras išsipildė. Be to, tam Rimas turėjo išvykti iš Australijos, kur jis buvo (vėlgi!) pirmasis Europos krepšininkas vietinio čempionato istorijoje. "Townsville Sans" šeimininkai nenorėjo paleisti tokio vertingo žaidėjo, tačiau visi suprato ir nusileido: leido Rimui nutraukti sutartį be jokių įsipareigojimų.
Po to Kurtinaitis dar spėjo pažaisti Prancūzijoje, grįždavo namo, o baigė karjerą Ukrainoje būdamas 41 metų, tapęs krepšinio klubo "Kijevas" žaidžiančiu treneriu, kur jį pakvietė senas draugas TSRS rinktinėje Aleksandras Volkovas. Pakeliui Kurtinaitis (1992–1997 metais) sėkmingai žaidė už Lietuvos rinktinę, kuri po 50 metų sugrįžo į tarptautinę areną. Su savo nesenais "Žalgirio" komandos draugais — Saboniu, Marčiulioniu, Chomičiumi, Karnišovu ir kitais — jis laimėjo dvi olimpines bronzas (Barcelona-92 ir Atlanta-96), taip pat sidabrą Eurobasket-1995 Atėnuose.
1997 m. Kurtinaitis atėjo į politiką, gavęs pasiūlymą iš tuometinio Lietuvos ministro pirmininko Gedimino Vagnoriaus vadovauti Lietuvos vyriausybės Kūno kultūros ir sporto departamentui, kuriame jis dirbo beveik ketverius metus. 2001 metų viduryje Algirdui Brazauskui atėjus į valdžią paaiškėjo, kad portfelį reikia perduoti naujojo ministro pirmininko komandai.
Vienas geriausių "snaiperių" Europos krepšinio istorijoje trenerio veiklą pradėjo 2002 metais. Iš pradžių tai buvo kukli Azerbaidžano rinktinė, palaipsniui garsėjo komandų, kurioms jis vadovavo, pavadinimai ("Ural-Greit", "Šlensk", "Lietuvos Rytas", WEF). Persikelti iš Rygos Kurtinaitį nuviliojo populiarėjanti komanda "Chimki", ir Lietuvos treneris iš karto nuvedė Maskvos srities klubą prie pergalės Rusijos čempionate, o paskui du kartus prie triumfo antrajame pagal svarbą žemyno klubo turnyre — "Eurocup". Nuo praėjusių metų Kurtinaitis vėl yra "Chimki" vyriausiasis treneris, komanda buvo labai arti antrojo Rusijos čempionų titulo ir išėjimo į Eurolygos atkrintamąsias varžybas, tačiau pandemija sumaišė visas kortas.
Neįtikėtina, bet Rimas Kurtinaitis niekada nevadovavo nacionalinei rinktinei. Tačiau Lietuva dabar turi tokį turtingą krepšinio specialistų sąrašą, kad to kol kas ir nereikia. Tačiau norisi tikėti, kad vieną gražią dieną Kurtinaitis taps pagrindiniu Lietuvos rinktinės vairininku ir pabandys joje realizuoti savo įdomius sumanymus.
