Siekdama paremti socialiai pažeidžiamiausius visuomenės sluoksnius dabartinėje sudėtingoje ekonominėje situacijoje, Lietuvos valdžia nusprendė skirti pensininkams vienkartinę 200 eurų išmoką. Kartu tai turėtų bent iš dalies paskatinti vartojimą ir taip padėti krizinei ekonomikai (verslui).
Tačiau reakcija į šį valdančiųjų žingsnį buvo nevienareikšmiška. Pavyzdžiui, ekonomistas Teodoras Medaiskis pareiškė: "Yra žmonių, netekusių darbo, verslo pajamų. Jei yra pinigų, pirmiausia, reikia duoti juos būtent jiems, o ne tiems, kuriems pensijos mokamos tokio pat dydžio reguliariai. Visiškai neprotinga jiems dalinti šias išmokas. Tai politinė korupcija, bandymas papirkinėti pensininkus. Tokia suma, išmesta į išlaidas, labai smarkiai infliacijos nepadidins, bet savo trigrašį pridės - pensininkai, gavę tas sumas, išleis jas didesnėmis kainomis, tad tai bus apgavystė".
Savaime suprantama, kad opozicija sureagavo panašiai - bet atsargiau (juk politiškai neprasminga pasakyti, kad pensininkams nereikia duoti pinigų). Kaip pasakė konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis: "Paklausos reikia dabar, ne rugpjūtį. Ko gero, pati priemonė, kryptis yra teisinga, bet klausimai išlieka".
Jam antrino Liberalų sąjūdžio vadovė Viktorija Čmilytė-Nielsen, kurios teigimu: "Ši 200 eurų dalinimo akcija yra rinkiminė akcija. Senjorai neabejotinai nusipelno tų pinigų, klausimas galėtų būti, kodėl pasirinktas toks laikas". O liberalios Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė suformulavo net penkias priežastis, kodėl prezidentas turėtų vetuoti atitinkamą Seimo įstatymą. Ir štai čia prasideda įdomybės.
Nuo priešpriešos prie bendradarbiavimo
Pastaruoju metu Gitano Nausėdos santykiai su valdančiaisiais klostėsi pakankamai konfliktiškai - pavyzdžiui, dėl susisiekimo ministro figūros. Dabar ekonomistai ir opozicija teigia, kad 200 eurų išmoka pensininkams - ekonomiškai abejotina akcija su ryškiu priešrinkiminiu atspalviu (kam jeigu ne prezidentui-ekonomistui tai suprasti). Pagaliau, prezidentūra ne kartą kritikavo vyriausybę už nepakankamai efektyvią antikrizinę paramą.
Šiame kontekste galima buvo tikėtis, kad valstybės vadovas vienareikšmiškai vetuos Seimo įstatymą dėl 200 eurų išmokos pensininkams. Tačiau jis to nepadarė ir dar pareiškė: "Kurį laiką buvo dvejonių, ar nereiktų vetuoti ir teikti savo pasiūlymus. Tačiau nuėjome kitu keliu. Ne neigimo, o teigimo keliu".
Kitaip tariant, Nausėda šiuo atveju sumažino politinę priešpriešą su valdančiaisiais iki minimumo ir pridūrė, kad tuo metu, kai buvo pasirašytas minėtas įstatymas, suderino pozicijas su Seimo dauguma dėl paramos pasiūlymams, kurie papildys patvirtintas socialinės pagalbos priemones. "Jau įsitikinome, kad krizės sąlygomis galime rasti sutarimą dėl būtiniausių sprendimų", — konstatavo prezidentas.
Ekonominis tiek "Valstiečių", tiek prezidentūros pasiūlymų prasmingumas - atskiras klausimas, kurį geriau gali pakomentuoti ekonomistai. Politiškai svarbu yra tai, kad šiandien Nausėdos santykiai su valdančiąja koalicija pasižymi stebėtinu konstruktyvumu, apie kurį dar visai neseniai net pasvajoti buvo sunku. Ir svarbu, kad savo poziciją pirmiausiai pakoregavo prezidentas, nusprendęs eiti "ne neigimo, o teigimo keliu". Kodėl?
Trumpalaikiai ir ilgalaikiai planai
Viena vertus, galima teigti, kad koronaviruso epidemija yra tas laikas, kai reikia pamiršti politinius žaidimus ir, kaip sakoma, daryti darbą, suglaudus pečius. Kita vertus, bendradarbiauti galima skirtingai — pavyzdžiui, pateikiant pasiūlymus kartu su veto ir taip laikantis distancijos nuo oponentų.
Tačiau Nausėda pasirinko artimesnį kontaktą, kuriuo suteikia "Valstiečiams" netiesioginę paramą, dalijasi savo populiarumu labiau su jais, o ne su opozicija. Kitaip tariant, neapsisprendęs rinkėjas gali pagalvoti - jeigu prezidentas sutaria su valdančiaisiais, reiškia jis teigiamai vertina jų veiksmus, reiškia galima už juos balsuoti.
Klausimas - kodėl Nausėda staiga ėmė demonstruoti tam tikrą palankumą Seimo daugumai? Galbūt, jis mano, kad po rinkimų vėl bus sudaryta centro-kairės koalicija, o reiškia reikia pradėti gerinti su ja santykius jau dabar?
Tokią išvadą daryti, turbūt, dar anksti, bet prezidento požiūrio į "Valstiečius" pokytis yra akivaizdus, ir jis gali būti susijęs su atėjusiu valstybės vadovo komandos supratimu, kad konstruktyvesni santykiai su Seimo dauguma gali atnešti jam daugiau naudos, nei bandymai primesti jai savo valią - taip pat realizuojant "gerovės valstybės" idėjas. O toliau (prieš pat rinkimus ir po jų) jau bus matyti, į kurią pusę — ankstesnės priešpriešos ar dar glaudesnio bendradarbiavimo — pasukti.
Apibendrinant, galima teigti, kad Nausėdos dialoge su valdančiaisiais įvyko svarbios permainos. Tačiau šiandien dar sunku vienareikšmiškai teigti, ar tai tik logiškas prezidento siekis praplėsti manevro laisvę savo tikslų realizavimui, ar ilgalaikio suartėjimo pradžia.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
