Kijevo sankcijos Rusijos kultūros ir švietimo organizacijoms supriešina Ukrainą pasaulio bendruomenei, kuri, ypač koronaviruso pandemijos metu, siekia išlaikyti žmonių prieigą prie paminklų, muziejų ir kultūros vietų, interviu RIA Novosti korespondentei Viktorijai Ivanovai sakė Rusijos nuolatinis atstovas UNESCO Aleksandras Kuznecovas.
— Aleksandrai Igorevičiau, praėjusios savaitės pabaigoje Ukraina nustatė sankcijas trejų metų laikotarpiui Rusijos kultūros ir mokslo įstaigoms. Į sankcijų sąrašą įtraukta Rusijos geografijos draugija, "Ermitažas", Puškino valstybinis dailės muziejus, Rusijos mokslų akademijos archeologijos institutas, Maskvos Lomonosovo valstybinis universitetas ir kelios kitos institucijos. Kaip galite pakomentuoti tokį Kijevo sprendimą?
— Be abejo, tai yra rusofobinis Kijevo valdžios veiksmas, urvinio pobūdžio akcija, nepriimtina ne tik tarptautiniame bendradarbiavime, bet ir padorioje visuomenėje. Daugelis Rusijos atstovų jau pakomentavo tai, todėl nenorėdamas kartoti jų žodžių, kalbėsiu apie tai, kaip tai suvokiama per UNESCO prizmę.
Dabar, kaip žinote, organizacija aktyviai dirba siekdama užtikrinti, kad koronaviruso pandemijos padariniai nepakenktų pasaulio kultūros vertybėms. Visų pirma, negalima leisti, kad milijonai žmonių netektų prieigos prie jų. Kalbama ne tik apie istorinius paminklus, kurie dabar uždaryti dėl pandemijos, bet ir apie muziejus, teatrus, koncertų sales. Šiuo klausimu yra keletas konkrečių iniciatyvų, įskaitant Rusijos kultūros veikėjų iniciatyvas. Ir dabar mes diskutuojame su UNESCO sekretoriatu, kaip geriausia visa tai įgyvendinti, žinoma, pasitelkiant šiuolaikines informacines technologijas, leidžiančias surengti didelio masto nuotolinius renginius.
Atsižvelgiant į tai, paaiškėja, kad Ukraina savo veiksmais iš tikrųjų prieštarauja visai pasaulio kultūros bendruomenei. Panašu, kad kažkoks laukinis žmogus su pagaliu atėjo į simfoninės muzikos koncertą ir sukėlė skandalą. Ir tai liūdna: anksčiau Ukraina svariai prisidėjo prie UNESCO veiklos, o šiandien ji siejama tik su konfrontacijos su Rusija tema. Kitose vietose jos tiesiog nematyti. Tačiau panašu, kad šis rusofobinių idėjų arsenalas pamažu išeikvojamas. Iškyla klausimas — o kas toliau? Jei dabar tokie dideli ne tik rusų, bet ir, pabrėžiu, tokie pasaulio kultūros centrai kaip valstybinis "Ermitažas" tapo išpuolių taikiniais, tada kas toliau? Ką jie darys toliau, kaip ir naciai, Maidane degins rusų klasikų knygas? Žodžiu, visa tai sukelia skaudų įspūdį.
— Kokios šio sprendimo pasekmės tarptautiniam bendradarbiavimui?
— Nematau jokių konkrečių padarinių tarptautiniam bendradarbiavimui — kultūros požiūriu UNESCO rodo solidarumą. Neseniai kalbėjau su organizacijos generaliniu direktoriumi Audrey Azoulay ir priėjome prie išvados, kad visi galvoja vienodai: kaip uždarant didžiuosius kultūros objektus išlaikyti prieigą prie jų, išsaugoti žinias apie pasaulio kultūrą, apie pasaulio kultūros paveldą. Būtent dėl to, manau, artimiausiu metu bus sutelktos pastangos, įskaitant aktyvų Rusijos dalyvavimą.
— UNESCO, reaguodama į RIA Novosti prašymą, atsisakė komentuoti Ukrainos valdžios institucijų veiksmus, nurodydama nešališkumo reikalavimą dalyvaujančių šalių reikaluose. Jūsų nuomone, ar turėtų įsikišti į situaciją organizacija, tiesiogiai susijusi su kultūra ir ypač bendraujanti su paveiktomis institucijomis?
— Čia nesutinku su UNESCO sekretoriato pozicija ir ne kartą jiems apie tai sakiau. Manau, kad tai yra dvigubi standartai. Kodėl, nutikus kai kuriems dalykams, kurie, pavyzdžiui, Vakarų šalims nepatinka, UNESCO sekretoriatas į juos reaguoja, o kai mes imamės veiksmų dėl šiurkščių UNESCO pagrindinių principų ir vertybių pažeidimų, sekretoriatas nutyli ir neatsako?
Tai liečia ne tik akcijas, tokias, kokias šiuo metu aptariame su jumis. Ne mažiau rimti dalykai vyksta švietimo srityje, kai Kijevo valdžia bando išstumti rusų kalbą iš šalies švietimo srities. Tai iš esmės prieštarauja ne tik UNESCO dvasiai, bet ir labai specifiniams šios organizacijos priimtiems teisiniams dokumentams, tokiems kaip Konvencija prieš diskriminaciją švietimo srityje. Ne kartą atkreipėme dėmesį į šiurkščius Kijevo padarytus šios konvencijos pažeidimus, bet, deja, nematėme aiškios reakcijos.
— Į Ukrainos sankcijas pateko ir Krymo mokslinės archeologinės organizacijos bei institutai, taip pat Krymo federalinis universitetas. Dėl to, kad pusiasalis vėl susijungė su Rusija, UNESCO anksčiau atsisakė dirbti su Krymu. Ar bendradarbiavimas nebuvo atnaujintas? Kokia situacija su Taurijos Chersoneso pasaulio paveldo objektu?
— Man susidarė įspūdis, kad Kijevas tiesiog nežino, ką daro. Krymo kultūros ir švietimo objektų įtraukimas į šias vadinamąsias sankcijas tik pabrėžia Ukrainos valdžios panieką ir abejingumą šiems objektams, kurie tariamai yra jų teritorijoje.
Bet aš manau, kad vadinamosios sankcijos neturi jokios praktinės vertės. Kadangi ilgą laiką dėl Kijevo ir jo globėjų Vakaruose spaudimo, bet koks bendradarbiavimas su UNESCO partneriais Kryme buvo visiškai nutrauktas. Tai taip pat taikoma tokiam pasaulio paveldo objektui kaip Taurijos Chersonesas. Iš tikrųjų UNESCO net negauna pranešimų apie šio objekto saugumą, kurie yra privalomi pagal 1972 metų Konvenciją! Iš to galime daryti išvadą, kad nei Vakarų šalių, nei Ukrainos jo likimas nedomina.
Jiems svarbiausia — nuolatos išlaikyti UNESCO Krymo teritorinės priklausomybės klausimą, paneigti istorinį pasirinkimą, kuris buvo padarytas 2014 metais, kai didžioji dauguma Krymo gyventojų balsavo už pusiasalio prisijungimą prie Rusijos. Tai ne pirmi metai, kai mes sprendžiame šią problemą, ir kiekvieną kartą matome tą patį — tai grynas politizavimas. Tačiau problema ta, kad tam tikrų teritorijų priklausymo klausimai neturi nieko bendra su UNESCO mandatu. Tai tik nuodija organizacijos atmosferą, primetant jai politizavimą, kuris jai yra ne tik neįprastas dalykas, bet ir apskritai kenksmingas, nes kaip ir rūdys naikina iš vidaus.
