VILNIUS, gegužės 19 — Sputnik. Vokietijos Konstitucinis Teismas nesutiko, kad Europos centrinis bankas pirktų ES vyriausybės obligacijas. Šis sprendimas iš tikrųjų reiškia Berlyno atsisakymą remti labiausiai koronaviruso paveiktas Europos šalis. Pirmą kartą istorijoje į atvirą konfliktą su Briuseliu stojo ne ES rytų ir pietų periferijos valstybės, o Vokietija — pagrindinis Europos integracijos "lokomotyvas", rašo portalo "RuBaltic.ru" autorius Artiomas Sokolovas.
Koronaviruso epidemija sujaukė Europos vienybę. Iš pradžių ES valstybės, atkreipdamos dėmesį į augančios krizės požymius, pasirinko užtikrinti savo piliečių saugumą uždarydamos sienas ir ribodamos medicinos prekių eksportą. Nesusipratimas buvo užmaskuotas apkaltinus Briuselį dėl lėtai priimamų sprendimų, Rusiją ir Kiniją — "propaganda", bei dėl susiklosčiusių aplinkybių išskirtinumo.
Vėliau kilo finansinės problemos. Vokietijos federalinis konstitucinis teismas pasipriešino Europos centrinio banko veiksmams pirkti ES šalių vyriausybių obligacijas. Šios priemonės buvo skirtos paremti labiausiai pandemijos paveiktas Pietų Europos šalis: Italiją ir Ispaniją.
Tačiau Vokietijos teismas Karlsrūhėje nusprendė, kad Europos centrinio banko veiksmai prieštarauja pagrindiniam Vokietijos įstatymui, kuris reiškia, kad Berlynas turi teisę nutraukti savo dalyvavimą obligacijų pirkime.
Mūšyje Briuseliui teko pasitelkti "sunkiąją artileriją". Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pareiškime teigė, kad ES gali pradėti tyrimą dėl Vokietijos, ir Berlynui gresia didelės baudos.
Europai kilęs incidentas yra simptominis. Žinoma, ir anksčiau buvo girdima kritika ES valdymo organų atžvilgiu.
Graikija buvo nepatenkinta, kaip ją gelbėjo nuo 2004 metų ekonomikos krizės. Panašios pretenzijos buvo pareikštos Airijoje ir Italijoje.
Rytų Europa nebuvo entuziastinga dėl Europos migracijos politikos ir ignoravo nustatytas migrantų priėmimo kvotas. Tačiau visos šios Europos periferijos "riaušės laive" nedavė rezultatų.
Dabar su Briuseliu susirėmė Berlynas, kuris laikomas vienu iš pagrindinių Europos projekto rėmėjų.
Atsižvelgiant į garsius Vokietijos vadovybės pareiškimus apie "europinį solidarumą" ir Europos integracijos modelio alternatyvos stoką, kilęs skandalas primena perkūną iš giedro dangaus. Padėtis, kai Vokietija yra pagrindinė Europos ekonomikos rėmėja, tapo tokia įprasta, kad patys vokiečiai su ja tyliai susitaikė.
Dabar Berlynas aiškiai pabrėžia, kad Vokietijos vadovybė vis dar stebi naudos ir išlaidų pusiausvyrą ir neketina dar kartą veikti kaip nesavanaudiška atskirų ES valstybių gelbėtoja.
Rimtumo padėčiai prideda ir dabartinė Europos Komisijos pirmininkė. Ursula von der Leyen pradėjo eiti pareigas praėjusiais metais po intensyvių derybų ir kompromisų. Jos kaip politikės ir vadybininkės formavimasis įvyko Vokietijoje, ji yra gerai susipažinusi su vokiečių politine virtuve. Dabar buvusi ilgametė Vokietijos gynybos ministrė turi ginti Europos interesus prieš savo tėvynę.
Artėjančiame ginče su Vokietija Europos biurokratai gavo pirmos klasės "Trojos arklį" drąsiam priešo puolimui.
Žinoma, galima pasakyti, kad von der Leyen gavo galimybę apsunkinti Angelos Merkel gyvenimą. Dvi ambicingos moterys palaikė sudėtingus, nors ir pagarbius, santykius. Dabar Ursula von der Leyen turi teisėtą galimybę įrodyti savo tvirtos profesionalios politikės savybes, mesdama iššūkį savo ankstesnei vadovei.
Dėl susidūrimo tarp Berlyno ir Briuselio kyla beveik filosofinis von der Leyen klausimas: kaip greitai ES politikas pereina iš nacionalinio lygio į Europos biurokratų stovyklą? Nepaisant to, kad europinė tapatybė yra lemiama šiuolaikinei vokiečių valdžiai, vargu ar kas nors iš jos atstovų tvirtins, kad Europos bendruomenė turėtų būti kuriama remiantis teisingumo principais ir neįtraukiant atskirų šalių diskriminacijos, įskaitant finansinę.
ES sistemingai kritikuoja kairiųjų ir alternatyviųjų Vokietiją, tačiau valdantiesiems Vokietijos politikams tai yra absoliutus tabu. Tuo tarpu niekas netrukdo jiems "mokyti" nepakankamai sąmoningų periferijos europiečių, įsipainiojusių į Europos solidarumo klausimus.
Ursula von der Leyen yra besąlygiška Europos vienybės ir transatlantinės partnerystės stiprinimo rėmėja. Tam tikra prasme ji yra Europos biurokratė-paveldėtoja: jos tėvas dirbo Europos Komisijoje ir ji visą vaikystę praleido Briuselyje.
Tačiau tuo pat metu von der Leyen išlieka ilgalaikė Krikščionių demokratų sąjungos narė, 15 metų dirbusi Vokietijos vyriausybėje. Didžiąją savo politinės karjeros dalį ji teikė ataskaitas Vokietijos, o ne Europos rinkėjams ir partijos nariams.
Padėties dvilypumas nėra susijęs su sentimentais, kurie greičiausiai neturi rimtos reikšmės Europos Komisijos vadovės politikai.
Ursulai von der Layen teks laviruoti tarp europinio solidarumo, kuris pastaruoju metu veikė kaip vertinga koncepcija, ir Vokietijos ekonomikos, kurios galimybės išgelbėti skęstančias Pietų Europos valstybes nėra beribės.
Ir, be abejo, svarbu nepažeisti santykių su naujais ir senais kolegomis bei partneriais Belgijos ir Vokietijos sostinėse.
Galbūt, "Trojos arkliu" šioje istorijoje galės pasinaudoti Berlynas, o ne Briuselis.
