Ši informacija buvo pateikiama su potekste, kad jų tariamąsias "teises", žodžiu, LGBT ideologiją, reikia skleisti dar smarkiau.
Minėtas teiginys grindžiamas skaičiais: anot ES pagrindinių teisių agentūros atlikto tyrimo, Lietuvoje 51 % homoseksualų slepia savo orientaciją darbovietėje, 59 % ją slepia mokymo įstaigose; 44 % tvirtina bijantys viešai eiti susikibę rankomis; tuo tarpu 19 % tvirtina, neva "LGBT klausimai" mokykloje nušviečiami neigiamai, o 66 % — kad ši tema visai neaptariama.
LGBT ir Lietuva
Šie duomenys skelbiami "Delfyje"; juos linksniuoja ir Lietuvos gėjų lygai vadovaujantis Vladimiras Simonko ir kiti LGBT ideologijos atstovai. Potekstė aiški: lietuviai atsilikę, netolerantiški, toli nuo Europos ir šiaip nuo Vakarų vertybių, žodžiu — pernelyg įstrigę "sovietiniame mąstyme", pagal kurį šeima pirmiausia remiasi santykiu tarp vyro ir moters; todėl lietuvius reikia toliau auklėti tolerancijos LGBT dvasia.
Iš tiesų, vadinamoji LGBT tematika Lietuvos visuomenėje nėra prigijusi taip, kaip Vakaruose, bet šia kryptimi pasistūmėta tikrai nemažai: tereikia palyginti, koks buvo pirmasis "gėjų" paradas 2010-aisiais metais, ir koks buvo paskutinysis, 2019-aisiais; kiek politikų tada pasisakė už vienalytes partnerystes bei vadinamąsias "santuokas", ir kiek dabar (pavyzdžiui, be "Laisvės partijos" tokios pozicijos laikosi ir Gintauto Palucko LSDP, ir Landsbergio bei Šimonytės TS-LKD).
Bet nors LGBT ideologija Lietuvoje stipri kaip niekada anksčiau, einamieji LGBT judėjimo tikslai — vienalyčių partnerysčių, o paskiau — ir "santuokų", ir įsivaikinimo įteisinimas — lieka nepasiekti bei platiems visuomenės sluoksniams iš esmės svetimi bei netgi nepriimtini. Todėl LGBT šalininkams reikia padirbėti.
Kaip vienas ryškiausių "Dienos prieš homofobiją" reklamuotojų šįsyk pasireiškė Andrius Tapinas — vienas iš pagrindinių Lietuvos "rūmų influencerių" ir faktinis TS-LKD kišenėje gulinčios "Laisvės TV" veidas. Anot jo, aukščiau pateikti ES pagrindinių teisių agentūros skaičiai Lietuvai yra tikrų tikriausia "gėda", kurią pataisyti tegalima kovojant prieš tariamas neapykantos apraiškas ir šiaip stiprinant LGBT diskurso sklaidą šalyje.
ES ir tikrieji LGBT siekiai
Tokia laikysena puikiai atitinka faktinės ES pasaulėžiūros — postmodernizmo — logiką. Iš tiesų, pastaroji koncepcija neatsiejama nuo transhumanizmo — "šiuolaikiškomis", neva "pažangiomis" frazėmis apipinto dehumanizavimo, tradicinių humanistinių vertybių dekonstravimo, o paprasčiau tariant — žmogaus nužmoginimo programos. Šiuo požiūriu, šeimos instituto išardymas yra vienas pirminių prioritetų.
Būtent šia linkme LGBT ideologija ir veikia: tiek Vakarų Europos kraštuose, tiek JAV homoseksualiniai santykiai verčiami norma ar netgi privilegijuojami; mokymo bei kitose įstaigose įvedinėjami "belyčiai įvardžiai" (pavyzdžiui, anglų kalboje vietoje vyriško "he" ar moteriško "she", įvedamas belytis "ze", kaip rusiškas "оно", reikalaujama "pasitikrinti", kokios lyties yra pašnekovas ir pan.); Kanadoje ir Australijoje, tuo tarpu, vien dėl tėvų nepritarimo LGBT ideologijos dėstymui mokyklose, vaikai iš pastarųjų gali būti atimami.
Lietuva — LGBT ideologų taikinys
Lietuvoje iki tokių ar panašių ekscesų — toli. Kaip minėjome — mūsų visuomenėje LGBT ideologija nėra pakankamai stipriai prigijusi. Betgi su "sovietinio mąstymo" recidyvais kovojama: mokyklose rengiamos "tolerancijos dienos", universitetuose populiarinamos "lyčių studijos", o žiniasklaidos organuose ("Delfi", "15 min", LRT ir kt.) nuosekliai vystomas LGBT palankus diskursas. Žodžiu — LGBT ideologija vis dėlto diegiama "iš viršaus".
Taigi, kalbėti apie LGBT "diskriminaciją" ar kažkokias skriaudas Lietuvoje — mažų mažiausiai absurdiška. Skirtingai nei Saudo Arabijoje ar panašiose valstybėse, čia už homoseksualinę orientaciją ar santykiavimą nenumatomos nei fizinės, nei kitokios bausmės. Dar daugiau: pati LGBT subkultūra čia sulaukia nemenko "viršūnių" palaikymo.
Iš esmės, Lietuvą — kaip ir kitas Rytų Europos valstybes, buvusias TSRS respublikas bei Varšuvos pakto nares — galime laikyti ES vis labiau įsigalinčios LGBT ideologijos taikiniais: iki galo neprisitaikiusiomis, kurias būtina "perauklėti", žodžiu — atvesti prie vadinamosios tolerancijos įgyvendinimo. Žinoma, už tai pirmiausia atsakingi ES linijai lojalūs politinio bei intelektualinio elito atstovai.
Alternatyva
Tuo tarpu kaimyniniai, ES nepriklausantys kraštai — Aleksandro Lukašenkos Baltarusija ir, be abejo, Vladimiro Putino Rusija — kur valstybė vadinamųjų seksualinių mažumų atžvilgiu laikosi daugiau mažiau neutraliai, vadinamosios LGBT ideologijos propagavimas viešose erdvėse, kaip žalingas visuomenei, nėra leidžiamas. Taip Sorošo fondui bei kitoms neva "demokratinėms" jėgoms yra uždedamas apynasris ir į šias šalis taikytis LGBT propagandistams — žymiai sunkiau.
Kažkiek pasipriešinti šioms tendencijoms bandoma ir Europoje, pavyzdžiui, Lenkijoje bei Vengrijoje, neseniai uždraudusioje lyties perrašymą dokumentuose (taigi, atmetusioje transgenderizmo įteisinimą). Betgi šios šalys vis tiek priklauso Vakarų orbitai — ES ir NATO, kurios vienijasi su Jungtinėmis Valstijomis prieš Rusiją — faktiškai vienintelę atsvarą tiek LGBT, tiek apskritai agresyvaus liberalizmo sklaidai šioje pasaulio dalyje.
Ilgainiui būtent tokios yra alternatyvos: arba ištirpimas "žydrojoje", pamažu pūvančioje ES, arba naujų kelių paieškos, kurioms būtinas realus suverenitetas ir nuo pastarojo neatsiejami konstruktyvūs santykiai su kaimynais Rytuose. Tačiau tokiam kursui trukdo mūsų valdančiųjų sluoksnių rusofobija. Globaliai žvelgiant, tokia Lietuvos elito, tame tarpe ir tos jo dalies, kuri nenoriai priima ES brukamas "vertybes", pozicija reiškia tautos pastatymą tarp kūjo ir priekalo. O ką tai duos, parodys ateitis.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
