Aišku, valatkodelfinių kanalų kuriamiems "zombiams" čia viskas gerai: juk Asanavičiūtė prisijungė prie pačios geriausios, pačios perspektyviausios, žodžiu, "pačios pačiausios" partijos, kurios priešakyje tokie "padoriais piliečiais" save įsivaizduojančių miesčionių autoritetai, kaip Gabrielius Landsbergis, Ingrida Šimonytė ir kiti. Ir čia jokios ironijos: iš tiesų tokiems taip atrodo.
Bet, deja, tik atrodo: realiai mąstantiems ir žinantiems, kas paskutinius keliolika metų dėjosi Lietuvoje, faktas, kad Britanijos lietuviams oficialiai atstovauja būtent konservatorė, mažų mažiausiai bus graudžiai juokingas. Kodėl?
Emigracija ir konservatoriai
Gi absoliuti dauguma lietuvių Britanijoje, kaip ir apskritai Vakaruose, atsidūrė ne iš gero gyvenimo: ten juos išgynė skurdas, nepriteklius ir šiaip visoks vargas tėvynėje. Vargas, neatsiejamas tiek nuo ekonominių, tiek politinių procesų, už kuriuos didele dalimi atsakingi tie patys konservatoriai, TS LKD.
Kaip tai suprasti? Ogi labai paprastai: 2008 m. prasidėjus pasaulinei kapitalizmo krizei, tuomečio TS LKD lyderio Andriaus Kubiliaus vyriausybė priėmė atvirai antiliaudinę, antisocialinę "naktinę reformą", sužlugdžiusią daugelį dirbančiųjų bei smulkių verslininkų, kurių paskutine išeitimi tapo emigracija į Vakarus, kur jų laukė pagal vietinius standartus pigios darbo jėgos likimas. Tokių buvo dešimtys ir net šimtai tūkstančių.
Be abejo, tarp jų atsirado ir praturtėjusių, bet bendros schemos tai nekeičia. Lietuvių, kaip ir daugelio kitų buvusių socialistinių kraštų, emigrantus Vakarų Europoje drąsiai galima vadinti ekonominiais tremtiniais. Šiuo atveju – ištremtais ne kieno kito, o būtent konservatorių. Užtat ir paradoksalu, kad dabar vienai didžiausių pasaulyje esančių Britanijos lietuvių diasporai oficialiai atstovauja būtent TS LKD priklausantis žmogus.
Stokholmo sindromas?
Tačiau ar tokia Dalia Asanavičiūtė "nukrito iš dangaus"? Ne — ji Britanijos lietuvių bendruomenės organizacijoje ne vieneri metai, o vadovauja jai 7-erius metus. O anksčiau, nors ir nebūdama TS LKD nare, faktiškai vykdė konservatorių politiką. Pavyzdžiui, 2019-aisiais metais vykusiuose prezidento rinkimuose agitavo už Ingridą Šimonytę — tiesiog grynų gryniausią neoliberalizmo įsikūnijimą.
Ir iš tiesų, sugebėjo mobilizuoti dalies emigrantų palaikymą: nors Nausėda ir laimėjo, savo užduotį konservatoriams užjūriuose D. Asanavičiūtė atliko. Bet ar tikrai dauguma emigrantų yra už konservatorius, Šimonytę, Landsbergį ir t. t.? Suprantama, kad tokios pozicijos ir gali ir, tam tikra prasme, netgi turi laikytis tie, kurie, "prasimušę" į viršų, dalyvauja praktiniame vadinamosios "globaliosios Lietuvos" koncepcijos įgyvendinime.
Bet kaipgi tie, kurie dirba sandėliuose bei gamyklose, kurie renka braškes laukuose? Kurie atidirbinėja "juodus" darbus, kurių Vakaruose dirbti nebenori išlepę vietiniai? Nejaugi jie serga kažkokiu politiniu Stokholmo sindromu?!
"Viršūnėms" veikiant, "apačios" miega...
Tai tikrai geras klausimas. Dar daugiau — gi praėjusiais metais Gitano Nausėdos nutarimu buvo įsteigta "Pasaulio Lietuvių rinkiminę apygarda" (t. y. "apygarda", įtraukianti balsavimo teisę turinčius, bet gyvenančius užsieniuose piliečius), kurioje D. Asanavičiūtė ir balotiruotasi. Iš tiesų, koks santykis tarp šių struktūrų ir emigrantų daugumos?
Norint atsakyti tiksliai, reikėtų nemenko sociologinio tyrimo. Bet šiaip daug ką galima pasakyti iš paprasto gyvenimo: didžioji dalis lietuvių — kaip tėvynėje, taip ir užsienyje — šiai dienai yra apolitiški ir paprastai balsuoti neina (ką bekalbėti apie kažkokias daugiau reikalaujančias veiklas). Nemėgsta jie to, kas vyksta, bet pragyventi kažkaip pragyvena, toliau savo kiemo nežiūri, negalvoja ir tikisi, kad politika šio kiemo per daug nepalies. Žodžiu, liaudis miega giliu miegu.
Bet "apačioms" miegant, "viršūnės" nesnaudžia ir tvarkosi savo reikalus ir reikaliukus. Neretai — daugumos nenaudai. Ir daliai šių viršūnių tikrai nepatinka, kad nuo 2016 m. veikianti LŽVS vyriausybė, lyginant su tuo, ko norėtų TS LKD, "runkelių" taip smarkiai nedusino. Todėl ir telkia jėgas jai pašalinti, kad ir ilgai lauktų 2020 m. Seimo rinkimų keliu.
Asanavičiūtė — "globalios" Lietuvos atstovė
Kaip šie visuomenės sluoksniai žiūri į paprastą žmogų, ne kažin kokių paieškų ar biznių, o paprasčiausio išgyvenimo sumetimų išgintą į Vakarus, aiškiai rodo jiems priklausančių "influencerių" reakcijos "feisbuke" ir kt. socialiniuose tinkluose į vadinamojo COVID-19 karantino pradžioje Lietuvon grįžusius darbininkus — "marozus", "runkelius", "vatnikus" ir visokius kitokius, kaip juos vadina mūsų miesčionys.
Ir kaip gi sutiko? Ogi su didžiausiu pasišlykštėjimu ir neslepiama panieka, su nuostata, kad "tokiems" čia ne vieta. Jiems tik ir priklauso kažkur, kažkam atidirbinėti už vietinę "minimalkę" ir negadinti Lietuvos didmiesčių vaizdo. Toks gi jų požiūris.
Šiems sluoksniams masinė emigracija iš Lietuvos — ne nacionalinė tragedija, ne krašto egzistencinė problema, bet žingsnis link "globalios Lietuvos", tam tikros pusiau virtualios mankurtų karalystės, kurioje viešpatauja labiausiai pralobusieji. Būtent šiai "globaliai Lietuvai" Asanavičiūtė ir dirba. Tiktai bėda, kad į šią "globaliąją" Lietuvą neįeina ir įeiti negali didžioji dalis paprastos, "runkeliškai" dirbančios Lietuvos.
Bet ar tai ką nors jaudina? Pats likimo ironiją išreiškiantis faktas, kad dabar Britanijos lietuvių diasporai oficialiai atstovauja konservatorė (žodžiu, kad tremtiniams atstovauja tie, kuriuos juos ir ištrėmė...), deja, duoda suprasti, kad nelabai. O kol nejaudins, tai taip toliau ir bus.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
