Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen prisiėmė politikei nebūdingą vaidmenį: ji moko europiečius gyvenimo taisyklių. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos gyventojai, kurie prieš savaitę pasidžiaugė naujuoju ES planu atkurti koronaviruso paveiktų šalių ekonomiką, turės susipažinti su svarbia taisykle, kuri nurodo, kad nemokamas sūris būna tik pelėkautuose. Šiuolaikinėje Europos interpretacijoje taisyklė turėtų būti suformuluota taip: "Nemokamos dotacijos niekada nebūna nemokamos", tačiau nuo to esmė nesikeičia.
Prisiminkite konflikto siužetą, dėl kurio tokios šalys kaip Danija, Nyderlandai, Austrija, Švedija ir net Estija išreiškia savo nepasitenkinimą ir netgi grasina sutrikdyti visos Europos "ekonominio gelbėjimo" plano priėmimą.
Italija, Ispanija ir kitos "skurdžių Europos pietų" šalys pačioje epidemijos pradžioje ėmė reikalauti visos ES, o ypač Vokietijos, medicininės ir finansinės pagalbos. Vietoj pinigų ir gydytojų Vokietija siuntė sveikatos linkėjimus, o nukentėjusių šalių vadovybei buvo perskaityta nenumatyta paskaita-pranešimas apie drausmę, europinį solidarumą, atsakomybę už biudžetą ir valstybės institucijų reformą. Italijoje ėmė augti nesantaika: šalies solidarumas ir mokesčiai buvo europietiški (tai yra "briuseliški"), o gydytojai, atėję į pagalbą Italijos ligoninėse, dėl kažkokių priežasčių buvo rusai, kinai ir kubiečiai.
Italijos politikai, įskaitant merų grupę, netgi parašė laišką kolegoms iš Vokietijos, kuriame jie gana aiškiai nurodė smerktinas visos Europos Sąjungos ir ypač euro zonos perspektyvas, jei Roma negaus pinigų. Visiškos Italijos ekonominės ir epidemiologinės krizės sąlygomis pasitraukimas iš Europos Sąjungos ar euro zonos kartu su viešųjų ir privačių įsipareigojimų neįvykdymu galėtų būti paskutinė galimybė išgelbėti bent dalį ekonomikos arba bent atkeršyti tai (Europos Sąjungos) daliai, kurios politinė vadovybė iš principo gali būti laikoma Italijos problemų bendraautore. Panašūs (nors ir mažiau pastebimi) procesai pradėjo vykti kitų Europos šalių visuomenėje, ypač tų, kuriuos Europos Komisija jau daugelį metų verčia riboti savo biudžeto išlaidas ir deficitą.
Emanuelis Makronas pasinaudojo situacija ir staigiai atnaujino savo senąją idėją išleisti visos Europos skolos priemones — "Europos obligacijas", pagal kurias atsakomybę prisiimti turėtų Vokietija ir kitos šalys, turinčios daugiau ar mažiau atsakingą biudžeto politiką, o Prancūzija ir jos partneriai galėtų leisti pinigus — socialinėms programoms ir migrantų integracijai. Šie instrumentai buvo pavadinti "koronabondu", o situacijų aljansas, norintis įgyvendinti svajonę apiplėšti Vokietijos biudžetą, pasitelkiant koronavirusą, ėmė daryti spaudimą Angelai Merkel.
Galų gale, veikiausiai gresiant Europos Sąjungos žlugimui ir įtikinta jos pačios žodžiais, kad "nacionalinė valstybė viena neturi ateities", Vokietijos kanclerė sutiko, kad naujosios kolektyvinės Europos Sąjungos skolos iš tikrųjų turėtų būti priskirtos Vokietijai ir tokioms šalims kaip Danija, Austrija ir Švedija.
Schema atrodė puikiai: Europos Komisija išleidžia 750 milijardų eurų "koronuotųjų" obligacijų, daugiau kaip 500 milijardų dolerių dotacijų "neturtingoms Europos šalims", o Vokietija ir kiti grynųjų pajamų į Europos biudžetą lyderiai grąžins pinigus kreditoriams, tai yra toms šalims, kurios į ES biudžetą sumoka daugiau, nei gauna.
Tikriausiai buvo manoma, kad greičiausiai šių obligacijų turėtojas bus ECB (tai yra Europos centrinis bankas, "spausdinantis eurą"), ir su juo prireikus galima susitarti arba nurašyti, arba pakeisti sąlygas — nors ši galimybė nėra atvirai aptariama. Viskas atrodė kaip pasaka: nemokami pinigai išsprendžia visas problemas!
Italijos ir Ispanijos politikai netgi ėmė reikalauti papildomų priedų.
Iliuzija, kad visa tai bus už dyką, žlugo staiga ir negailestingai. Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen teigė, kad, pirma, "puotą" teks apmokėti, antra, mokėjimas bus privalomas, paskirstomas visiems ES piliečiams kaip nauji Europos mokesčiai.
Anot leidinio "Deutsche Welle", grąžinimas turėtų būti finansuojamas iš kiekvienos valstybės narės naujų mokesčių arba "nuosavų išteklių", kaip tai vadinama Europos Komisijos žargonu. Europos Komisija pati negali didinti mokesčių. Iki šiol šalys — Europos Sąjungos narės Europos Komisijai buvo uždraudusios rinkti didelius "nuosavus išteklius".
Nuosavos pajamos ir mokesčiai yra prilyginami valdžiai, o to valstybės narės nelabai nori atiduoti Briuseliui...
Kad būtų galima surinkti lėšas išmokoms nuo 2028 metų, von der Leyen siūlo įvesti neaiškius "plastikinių atliekų, anglies dioksido ir importo iš trečiųjų šalių, kenkiančių klimatui, mokesčius".
Iš biurokratinės Briuselio kalbos išversime į šnekamąją kalbą: europiečiai turės mokėti papildomai už kiekvieną benzino litrą, už namų šildymą, už kiekvieną Kinijos gaminį, kurį jie pirko brangesnių Europos gaminių sąskaita (nes Kinijos importas kenkia klimatui), ir visa tai vardan to, kad būtų galima mėgautis "nemokama" programa ekonomikai gelbėti.
Bet tai dar ne viskas. Jei Europos Komisija šį "mokestinį triuką" gali atleisti tai, reakcija į kitus paaiškinimus dėl "ekonomikos gelbėjimo po koronaviruso" programos gali būti daug emocingesnė. Kaip žinote, ponia von der Leyen sukūrė Europos "žaliojo susitarimo" programą ir net esant epidemijai, remdama Europos Komisiją ir Europos ekspertų bendruomenę, ji ir toliau laiko svarbiausiu prioritetu "kovą su klimato kaita", kuriai ir reikia išleisti pinigus, faktiškai pasiskolintus siekiant palengvinti koronaviruso ekonominius padarinius.
Specialiame gegužės 27 dienos pranešime spaudai Europos Komisija aiškiai nurodo, kam nemaža pinigų dalis bus skirta (prioritetiniu formatu): "Projektų diegimas atsinaujinančių energijos šaltinių, ypač vėjo, saulės, srityje ir ekologiškos vandenilio ekonomikos Europoje pradžia".
Tai būtų juokinga, tačiau Europos Komisija vertina situaciją labai rimtai, ir, anot "S&P Global Platts", Europos Komisija jau prašo rinkos sąmatų ir pasiūlymų, kaip sukurti "vandenilio ekonomiką" ir plačiai naudoti vandenilį kaip "ekologišką kurą".
Tačiau problema yra tokia: "žaliojo" vandenilio gamyba, kaip rašo Vakarų analitikai ir Europos pareigūnai, yra labai brangus malonumas, nes "žalioji" energija iš vėjo malūnų ar saulės kolektorių pati savaime yra labai brangi, o norint išgauti vandenilį iš vandens, jo reikia labai daug. Štai kodėl Europos Komisija yra pasirengusi pripažinti "švariu" ir vertu finansavimo bei paramos vandenilį, "išgautą" iš... gamtinių dujų.
Europos Sąjungos atveju — išgaunamą iš importuotų gamtinių dujų. Vokietijos kompanijos trina rankas ir jau "bombarduoja" pareigūnus siūlymais sukurti visą "vandenilio infrastruktūrą" Vokietijoje, kuriai reikės didelių finansinių injekcijų. Ir yra visi šansai, kad Europos pinigai, surinkti kovai su koronaviruso padariniais, iš tikrųjų bus skirti "vandenilio energetikai" daugiausia Vokietijoje, nors, žinoma, dalis jų atiteks Italijai ir Prancūzijai vardan euro zonos išsaugojimo.
Jei politinėje situacijoje niekas nesikeis, pažodžiui, prieš mūsų akis, įvyks nuostabi transformacija: programa, kuri turėjo "atspausdinti eurą ir paskirstyti nukentėjusiems italams", taps programa "apmokestinti europiečius, kad vokiečiai pirktų Rusijos dujas, o paskui Europa vardan ekologiškumo europiečiams pardavinėtų vandenilį". Negalima paneigti, kad galutinė schemos versija Rusijai suteiks daug privalumų.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
