Pastebimas ryškus kontrastas tarp perspektyvų, kurias Amerikos ir Didžiosios Britanijos žiniasklaidos atstovai prognozuoja dėl Europos Sąjungos ir Europos valiutos. Galbūt svarbu ne konkretaus leidinio geografinė padėtis, o jo ideologinė orientacija, tačiau faktas lieka tas pats: nuomonių apie tai, kas laukia euro ir ko tikėtis iš euro, diapazonas yra labai platus.
Nuomonės svyruoja nuo optimistinių lūkesčių, kad Europos valiuta taps dominuojančia būsimojoje žaliojoje ekonomikoje (ir tarp lydinčių žaliųjų finansinių priemonių), ir iki euro žlugimo prognozių, patiriamų dėl pačios euro zonos struktūrinių problemų ir neįveikiamų politinių skirtumų, kurie užklupo ES po pirmosios 2008–2009 metų pasaulinės finansų krizės.
Pranašo, kuris prognozuoja būsimą Europos tragediją ir teisingai nurodo į jau pastebimas neigiamo scenarijaus realizavimo prielaidas, vaidmenį atlieka konservatyvus britų finansų apžvalgininkas ir autoritetingas Londono leidinio "The Telegraph" žurnalistas Ambrose'as Evansas-Pritchard'as, kuris nepritaria finansų rinkų entuziazmu dėl naujausių Europos Komisijos ir Europos centrinio banko veiksmų.
"Vokiečiai baiminasi, kad ECB seka paskui Veimaro Reichsbanką į infliacijos spąstus. Dėl Christine Lagarde (Europos centrinio banko vadovės) dosnumo didėja įtampa santykiuose su Vokietija. Ši įtampa gali sudraskyti eurą į gabalus. Christine Lagarde prisiima didelę ekonominę riziką, padvigubindama paskatas, o euro zonos pinigų pasiūla jau auga tokiu greičiu, kokio nebuvo pastebėta nuo euro įvedimo, ir ji prisiima dar didesnę politinę riziką po to, kai Vokietijos Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą, kad Europos centrinis bankas anksčiau piktnaudžiavo savo galia perkant (vyriausybės — Sputnik) obligacijas, atsisakant pinigų reguliavimo, kai imamasi plataus masto ekonominių priemonių, neturint atitinkamų teisių, įtvirtintų susitarime (dėl Europos Sąjungos sukūrimo — Sputnik)", — rašo Evans'as-Prichard'as.
"Telegraph" medžiagoje yra daugybė įvairių Vokietijos ekspertų nuomonių, kad ECB veiksmai, kuriais iš esmės vien dėl spaustuvės gelbėjamos kitos ES šalys, pirmiausia Italija, sukels rimtų problemų dėl euro.
Ekspertų nuomonių, išsakytų prieš Europos Komisijos ir ECB veiksmus arba prieš euro valiutos egzistavimą, spektras vėlgi yra labai platus — pradedant nuo vieno iš ECB įkūrėjų (ir jo buvusio vyriausiojo ekonomisto) Otmar'o Issing'o ir baigiant pagrindiniais didžiųjų pasaulio bankų, tokių kaip "Deutsche Bank" ir "American Goldman Sachs" ekonomistais.
Profesorius Thomas Meyer'is, Frankfurto tyrimų instituto Finansų studijų centro tyrėjas ir buvęs "Deutsche Bank" vyriausiasis ekonomistas, pabrėžia, kad ECB veiksmai turės pasekmių, kurias turės apmokėti Vokietijos mokesčių mokėtojai. Ir jie nebus patenkinti, kai tai atsitiks.
"Mes galime pereiti prie infliacijos, vadovaudamiesi aštuntojo dešimtmečio modeliu. ECB sukuria visus šiuos pinigus, tačiau tuo pačiu metu (prekių ir paslaugų — Sputnik) pasiūla ekonomikoje yra ribota. Jei Vokietijos žmonės pabus esant penkių procentų infliacijai, jie padarys išvadą, kad euras tapo nebekontroliuojamas", — pabrėžia jis.
Profesoriaus nepasitenkinimą verta paaiškinti. Jei pinigai būtų skirti ne Italijai ir kitoms panašioms šalims išgelbėti nuo bankroto, o plėtoti eksporto gamybą, tada ECB veiksmai galėtų būti bent kiek pateisinami.
Tačiau prekybos karų (ir visiškai skirtingų Europos Komisijos prioritetų) kontekste tai neįvyks, o tai reiškia, kad pinigai pateks į vidaus rinką su numatomomis neigiamomis pasekmėmis. Anksčiau Europos Sąjunga gelbėjosi nuo panašių infliacijos padarinių nuolat atpigindama Kinijos importą (kuris vis dėlto atėmė iš europiečių darbo vietas, tačiau tiekė pigių prekių), tačiau dabar Europos Komisija ketina kovoti su Kinijos ir Amerikos importu, įveda "anglies tarifus" kitoms šalims ir apskritai daro viską, kad gyventi Europos Sąjungoje būtų brangu ir nemalonu visiems, išskyrus nelegalius migrantus ir pašalpų gavėjus.
Bet galima pažvelgti į visą šią situaciją kitu kampu, kuriame ECB pinigų pumpavimas yra aiškinamas kaip tam tikras būdas išgelbėti euro zoną, siekiant vėliau užtikrinti dominavimą pasaulyje.
Pavyzdžiui, "Bloomberg" praneša, kad "euro kelias link pasaulinės reikšmės yra ekologiškas finansavimas" ir aprašomos šviesios perspektyvos:
"Euras dominavo sparčiai augančioje finansavimo ekologiškomis obligacijomis rinkoje (tai yra obligacijomis, kurios naudojamos finansuoti ekonominę veiklą, padedančią sumažinti žalą aplinkai ar sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą į atmosferą — Sputnik), ir šia valiuta, Europos centrinio banko duomenimis, išleista beveik pusė visų naujų žaliųjų obligacijų emisijų, o tai atitinka Europos Sąjungos siekius iki 2050 metų padaryti žemyną pirmuoju klimato atžvilgiu neutraliu planetos regionu. <...> Euro įvedimas kaip pagrindinės valiutos kovai su klimato kaita galiausiai galėtų padidinti jos, kaip tarptautinės atsargos valiutos, galimybes".
Apskritai, investuotojai yra kviečiami pasirinkti tarp dviejų minčių, kurios bus svarbesnės ateityje: vidinių politinių konfliktų Europos Sąjungoje ir to, kad dabar (bent jau pasak kai kurių Vokietijos ekspertų) bankrutuojančių šalių biudžetai finansuojami iš Europos centrinio banko, arba tai, kad finansinėms priemonėms, kurios išleidžiamos siekiant išsaugoti klimatą, plėtoti ekonomiką be anglies ir kitus ekologiškus idealus (taip pat ir visas su tuo susijusias skolas), naudojama Europos Sąjungos valiuta. Jei manote, kad galų gale svarbi realioji ekonomika, tada tikriausiai yra teisingi Londono ir Frankfurto pesimistai, kurie euro zonai nepranašauja nieko gero. Ir jei tie, kurie nuoširdžiai tiki, kad ateityje ekonomika bus pagrįsta "vėjo malūnais" ir elektromobiliais, yra teisūs, nepaisant dabartinių sunkumų, euras greičiausiai turės šviesią ateitį.
Eurooptimistai vis dar dominuoja žiniasklaidos srityje, tačiau įvertinus tai, kad pagrindiniai pasaulio bankai neskuba keisti dolerių ir aukso į "žaliuosius" eurus, skeptikai greičiausiai yra šiek tiek arčiau tiesos.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
